Sausio 1-ąją minėjome euro dvidešimtmetį, o kainų augimas tapo plačiausiai aptarinėjama ekonomikos problema. Euro zonoje metinis vartotojų kainų prieaugis gruodį siekė 5, o Lietuvoje – net 11 proc.
Europos centrinis bankas (ECB) siekia palaikyti 2 proc. metinį kainų augimą, tad padėtis nėra maloni: nuvertėjantys pinigai gyventojų kišenes tuština sparčiau nei įprastai. Centriniai bankai pandemijos sukeltus pasiūlos sutrikimus įvardija kaip pagrindinę infliacijos priežastį ir privengia pinigų politiką vertinti kaip vieną iš kainų augimo veiksnių. Tačiau jei skatinamoji pinigų politika pasiekė savo tikslą, ji tai padarė didindama visuminę paklausą, o ši yra viena iš dviejų sudedamųjų dalių, lemiančių kainų lygį. Pasiūla – antroji. Tad klausimas yra ne ar, o kiek paspartėjęs pinigų dauginimas prisidėjo prie kainų augimo.
Pagrindiniai pasaulio centriniai bankai per pandemiją darbavosi iš peties. „Užnulinę“ palūkanas ėmėsi supirkti vertybinius popierius ir taip išpūtė savo balansus, padidino pinigų kiekį. Euro zonoje pinigų kiekis (M1) per dvejus metus išaugo ketvirtadaliu, Lietuvoje – beveik 50 proc. Pinigų kiekis daugeliui gali pasirodyti abstraktus ir nuo realybės nutolęs rodiklis. Geras būdas suprasti jo įtaką kainoms yra prisiminti, kad nauji pinigai atsiduria finansinių institucijų, vėliau įmonių bei namų ūkių sąskaitose ir virsta prekių, paslaugų ir turto paklausa – taip didina jų kainas. Kainų augimas ar infliacija dažnai aiškinama kaip padidėjęs pinigų kiekis, „besivejantis“ tą patį ar tik šiek tiek išaugusį prekių ir paslaugų kiekį. Kad ir kaip pažiūrėsi, nori jie tai pripažinti ar ne, centriniai bankai prisideda prie spartesnio kainų augimo.
Tad klausimas yra ne ar, o kiek paspartėjęs pinigų dauginimas prisidėjo prie kainų augimo.
Pinigų politikos ir kainų ryšį verta apmąstyti ir kiek plačiau nei tik per pinigų kiekio prizmę. Naujas ekonomistų požiūris į šį klausimą iškelia ne tik pinigų kiekio, bet ir kokybės svarbą. Pinigų kokybė apibrėžiama kaip pinigų ypatybės, lemiančios jų gebėjimą atlikti pagrindines – mainų, apskaitos vieneto ir vertės išsaugojimo – funkcijas. Šiandien retam atrodo, kad yra patogesnių būdų atsiskaityti ar vesti apskaitą nei euras, tačiau laikyti santaupas eurais esant 11 proc. kainų augimui yra nuostolinga. Žmonių pasitikėjimas pinigais, jų ateities perkamąja galia priklauso nuo daug daugiau veiksnių nei tik nuo pinigų kiekio. Ekonomistai kaip svarbius pinigų kokybės veiksnius įvardija pinigų padengimą, tokius centrinio banko veiklos principus kaip nepriklausomumą ir skaidrumą, apribojimus dauginti pinigus, finansų sistemos stabilumą ir kt. Panagrinėkime keletą šių veiksnių euro zonos kontekste.
Per 20 metų ECB naudojamos pinigų politikos priemonės pasikeitė iš esmės. Išsiplėtė vertybinių popierių, kuriuos bankas gali supirkti, ratas, bankas įgijo daugiau galių nukreipti savo politiką į konkrečius vertybinių popierių rinkos segmentus, pailgėjo naudojamų priemonių terminai, išaugo pinigų politikos apimtis ir išpūtė centrinio banko balansą. ECB gali paveikti mūsų naudojamus pinigus daugybe anksčiau nebūtų priemonių, kanalų ir su daug didesne galia. Mes tų veiksmų nematome, bet regime rezultatus.
Tiems, kurie pinigų politiką laiko svarbia priemone ekonomikai vairuoti, šie pokyčiai pasirodys sveikintini. Bet tuos, kurie pinigus, jų stabilumą ir ilgalaikę vertę sieja su griežtais pinigų emisijos apribojimais ir politiškai nepriklausomu centriniu banku, tokia slinktis verčia sunerimti. Jau dešimtmetį, arba pusę euro gyvavimo amžiaus, gyvename skatinamosios pinigų politikos aplinkoje ir su palūkanomis, kurios pinigus daro universaliu ekonomikos problemų uždengėju ir iškreipia pačią pinigų esmę. Pinigai praranda pagrindinę ribojančią, ekonominių signalų perdavimo funkciją.
Prieš kiek daugiau nei mėnesį ECB paskelbė analizę su gana iškalbinga išvada, kad centriniams bankams turėtų rūpėti klimato kaita, nes „temperatūra atlieka reikšmingą vaidmenį kalbant apie vidutinio laikotarpio kainų pokyčius“. Yra begalė veiksnių, kurie reikšmingai nulemia kainų pokyčius. Palaipsnis centrinio banko įsitraukimas į juos reikštų, kad jis artėja prie politinės organizacijos. Politinių užmojų įgalinimas pinigų emisija reikštų pinigų politizavimą ir jų perkamosios galios stabilumo kaip ilgalaikio centrinio banko tikslo kompromitavimą.
Lengvi pinigai yra svaigūs, tačiau jie geriausiu atveju tėra trumpalaikis sprendimas. Norisi tikėti, kad kylančios kainos privers pasaulio centrinius bankus po truputį išblaivinti pinigų politiką ir jos kursą nuo ekonomikos ir finansų rinkų gelbėjimo pasukti ilgalaikio pinigų stabilumo link. Kitu atveju kainos augs ir pinigai nuvertės dar sparčiau.
Vytautas Žukauskas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto asocijuotasis ekspertas
