Martynas Ambrazas/ELTATaip yra abiejose Atlanto pusėse, nors interpretacijos labai skiriasi. Žvelgiant iš Jungtinių Valstijų, subsidijuojamos hegemonijos era baigėsi. Amerikos mokesčių mokėtojai daugiau nebepatirs išlaidų ir rizikos ginti nedėkingus, veltėdžiaujančius sąjungininkus. Jie taip pat nesutiks su pasauline ekonomine sistema, kuri pakerta jų darbo vietas ir visuomenę. Jie daugiau nebegerbs pasenusių elitistinių vertybių, kurios šią naštą dangsto šventeiviška pareigos kalba. Šiuo požiūriu pirmosios prezidento Donaldo Trumpo administracijos savaitės buvo būtinas scenos paruošimas. Tikrasis klausimas yra varžybos su Kinijos komunistų partija (KKP).
Tuo metu žvelgiant iš Europos, neatsargus ištisus dešimtmečius gyvavusių garantijų griovimas reiškia katastrofą, kurią dar labiau apsunkina nekompetencija ir šiurkštus teatrališkumas. JAV sukūrė pokario pasaulio sistemos taisykles, joje praturtėjo ir tapo gerbiamos. Kodėl reikia jos išsižadėti? Kam ją griauti? Kam tie idiotiški pykčio priepuoliai, muitai ir grasinimai? Jei JAV atsisakė pasaulinės moralinės, ekonominės ir strateginės lyderystės, buvusios sąjungininkės turi diversifikuotis. Nepaisant visiškai skirtingo įvykių aiškinimo, pagrindinis klausimas yra tas pats: kaip elgtis su Kinija.
Šis dalinis sutapimas nėra naujas dalykas. Pastaraisiais metais JAV ir sąjungininkų požiūris į Kiniją, atrodo, supanašėjo. JAV spaudė Europos sąjungininkes vengti „Huawei“ technologijų. Kariniai ryšiai, dalijimasis žvalgybos informacija ir švelniosios galios pastangos padėjo sukurti oficialias ir neoficialias koalicijas, nukreiptas prieš KKP įtakos veiklą, pradedant dabar jau nebeveikiančia bendradarbiavimo sistema „17+1“ rytinėje Europos dalyje ir baigiant Britanijos sandoriais su Australija dėl atominių povandeninių laivų.
Dabar dėl viso to abejojama, o seni tabu traukiasi. Lietuva sako, kad jos strategija Taivano atžvilgiu – beveik oficialios ambasados atidarymas Vilniuje – buvo klaida. Britanijos kariuomenės vadas admirolas seras Tony Radakinas iš anksto nepranešęs apsilankė Pekine. Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sanchezas ten susitiko su Xi Jinpingu ir pavadino Kiniją svarbia partnere. ES vadovybė ir KKP kartu pasisako už laisvąją prekybą ir smerkia trikdžius, kuriuos sukėlė D. Trumpo žongliravimas muitais.
Iš pirmo žvilgsnio Europos pasirinkimas dėl Kinijos atrodo patrauklus: pamokyti amerikiečius ir užsidirbti šiek tiek pinigų. Tačiau praktiniu požiūriu kyla daug sunkumų. ES vyriausioji diplomatė Kaja Kallas aštriai sako, kad Kinija yra „pagrindinė Rusijos karo Ukrainoje įgalintoja“. D. Trumpo administracijos klaidingi žingsniai nublanksta greta negailestingai merkantilistinės Kinijos prekybos politikos, kuri apima subsidijas ir kitus rinkos iškraipymus bei sistemingą intelektinės nuosavybės vagystę, jau nekalbant apie orvelišką sekimo politiką, negailestingą mažumų teisių slopinimą ir beprasidedančią Taivano blokadą.
Pačios Kinijos politika Europos atžvilgiu pastaraisiais mėnesiais tapo vis aštresnė. KKP specialusis pasiuntinys Lu Shaye ne tik pritaria Rusijos įvykdytam Krymo užgrobimui, bet ir kvestionuoja Sovietų Sąjungos laikais okupuotų šalių, tokių kaip ES narės Latvija, Estija ir Lietuva, suverenitetą.
JAV sąjungininkės gali trokšti idealaus pasaulio, kuriame joms opūs klausimai ir jų interesai Vašingtone būtų svarbesni, ir gali ateiti laikas, kai administracija geriau supras jų vertę. Europiečiai taip pat galbūt norėtų pagalvoti, kaip vieningesnis ir ryžtingesnis vadovavimas paverstų jų milžinišką turtą ir taisykles nustatančią galią realia geopolitine įtaka. Tačiau tai nekeičia realios dabartinės dilemos. Ar iš esmės pripažinti Kinijos pasaulinę lyderystę, artimiausiais dešimtmečiais negrįžtamai nusileidžiant prekybos, politinės įtakos ir technologijų srityse? Ar dirbti kartu su Jungtinėmis Valstijomis, kad ir kaip tai būtų sunku?
Trumpai tariant: tiems, kurie peikia „Pirmiausia – Amerika“, „Pirmiausia – Kinija“ patiks dar mažiau.
E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
