Seniai seniai, rodos, praeitame tūkstantmetyje, studijavau visokias pedagogikas, kalbas ir literatūras. Universitetas, į kurį buvau įstojęs, rengė mokytojus. Studijuoti buvo smagu, bet po pirmųjų pedagoginių praktikų Vilniaus mokyklose ir gimnazijose supratau, kad mokytoju nebūsiu. Nes su mokiniais apie metaforas ar pažyminių skyrybą kalbėjausi kaip su sau lygiais, o jie arba vartė akis, arba niurzgėjo, kad nieko nesupranta.
Manyje radosi suvokimas, kad mokinių mokyti nereikia – jie arba patys viską išmoks, kai supras, ko jiems reikia, arba šiaip kaip nors neprapuls gyvenime.
Apie literatūrą galėčiau kalbėti kiauras dienas, nes literatūra yra iškart apie viską. Ypač ta nuobodžioji. Nes juk ir visas gyvenimas yra nuobodus. Nes jei jis nebūtų nuobodus, tai nereikėtų per atostogas vykti už devynių jūrų ir kalnų. Nereikėtų visokių prasiblaškymų, jogų, fengšui, futbolų, gatvės muzikos festivalių ir visų kitų nekasdieniškų nesąmonių. Kasdien dėkoju likimui, kad nesu mokytojas ir man nereikia apie tuos niekus garsiai kalbėti vaikams nutaisius reikšmingą miną.
Ugdymo procese baisiausias dėmuo nėra mokinys. Didžiausią siaubą ir paniką kelia iš aukščiau nuleidžiamos programos, instrukcijos. Reformos. Mokytojai tų programų neskaito. Žinau, nes mama mokytojavo keturiasdešimt metų. Parsineša namo ir užkiša už spintos. Arba naudoja prakurom. Seminaruose švietimo centruose pedagogikos šviesuliai formaliai aptaria antraštes, atsigeria kavos ir važiuoja visi namo. Mokytojavimas turi savo pliusų. Gali būti labai prastas mokytojas (jei aš būčiau nuėjęs dirbti į mokyklą, greičiausiai pats tokiu ir būčiau tapęs), bet išlikti ramus, kad tavęs neišmes. O jei ir išmes – priims į kitą mokyklą. Išskėstomis rankomis. Nes mokytojų trūksta. Ir kasmet jų trūks dar labiau. Ir net jei, pavyzdžiui, kokį apsišaukėlį lituanistą demaskuotų, jei paaiškėtų, kad jis pats nemoka nei rašyti, nei skaityti – tai nebūtų jokia tragedija. Beraštį galima įdarbinti dailės ar muzikos mokytoju, fizruku, etikos ir tikybos problemų gvildentoju – šitų specialistų nuolat trūksta. Dabar dar lytinis ugdymas prisideda.
Priminkite, prašau, kuri aukštoji mokykla ruošia lytiškumo pedagogus? Turbūt jokia. Tai ir mokys vaikus viso to bet kas. Jei būčiau mokytojas, sutikčiau dėstyti lytinį švietimą – lengvi pinigai. Nes net ir pradinukai apie tuos dalykus išmano daugiau už statistinius pedagogus. Ir metų gale atsiskaitymo jokio. Vaikai vaikų nedaro, nes tie dalykai jiems nepriklauso. Jie ir lytiniu keliu plintančiomis ligomis neserga. Praktiškai per lytiškumo ugdymo pamokas būtų galima lošti kortomis ir šachmatais. Nes apie gandrus ir kopūstus kalbėtis su mokiniais jau per vėlu, o visa kita išbandyti – jiems per anksti.
Bet kortos ir šachmatai ilgainiui nusibosta. Dailės mokytojas per lytinio švietimo pamokas galėtų išmokyti taisyklingai nupiešti tam tikrus organus ir jų funkcijas. Kvaila idėja. Dar kvailiau, jei muzikos mokytojas mėgintų padainuoti ar pagroti. Košmaras. Kūno kultūros mokytojams šito dalyko patikėti vis dėlto negalima, nes visos tos mankštos, gimnastikos ir čiužiniai yra nesaugu. Matematikos mokytojas galėtų išraityti teoriją apie skaičių „Pi“. Nuo šito skaičiaus visi mes prasidėjome, o ir šiaip – 3,14stis būna smagu. Kažkaip nešvankiai skamba. Ne, matematikui negalima rimtų dalykų patikėti. Tarkim aš, lituanistas, ką daryčiau? Apie etimologijas iš pradžių: penis – iš kur tas žodis atsirado? Yra tokia lietuvių liaudies patarlė: „Vilką kojos peni“. Turbūt ne iš čia penis. Arba vagina. Gramatiškai žiūrint, jau nepamenu, koks čia veikslas. Apšaukia vagimi, apvagina – veikiamoji rūšis ar neveikiamoji? Negalvojau, kad taip painu. Lytines ligas praleidžiam. Gėjai – nuo graikų žemės deivės Gėjos. Taip išeina, kad lietuviškai teisingiau būtų gėjus vadinti žemininkais. Ne, lietuvių kalbos komisija neaprobuos tokios etimologijos. Su lesbietėmis irgi kažkaip atbulai – gyveno Lesbo saloje poetė Sapfo, užsiiminėjo visu tuo, kas jai geriausiai sekėsi, bet jos sekėjos kažkodėl vadinamos ne sapfėmis, o lesbėmis. Ne, kalbotyrai su lytiniu ugdymu ne pakeliui.
Bet ir tikybos mokytojui patikėti lytiškumo ugdymo negalima, net jei tas ir labai norėtų. Nes tikybininkai yra prieš kontracepciją. Kita vertus – demografinė padėtis tokia, kad laikas pradėti melstis. Labiausiai tiktų darbų mokytojas lytiniam švietimui. Nes darbų pamokose būna panašiai kaip ir lytiniuose santykiuose: plušama tarp medžiagų, įrankiai, daug pastangų. O rezultatas – arba kažkas išėjo, arba neišėjo. Apie Pizių ir kitus etnografinius elementus darbų mokytojas nieko nepasakys, nes čia labai painu ir nėra išlikę jokios vaizdinės medžiagos. Bet jei paėmus vieną kitą naujadarą ir pritaikius sodininkų slengą: „Vaikdirbys su vidutine sėklos išeiga į vieną hektarą, bla bla bla.“ Būtų bent linksma. Vaikai apie tuos reikalus žino išsamiau, jei mokytojas nuklys į lankas, pataisys.
Dar kartą dėkoju likimui, kad nesu mokytojas ir nereikia kasdien kulniuoti į mokyklą mokytis iš mokinių naujai visų tų linksmų, bet nuobodžių dalykų.
