Netrukus dar vienas politikas pravers sveikatos apsaugos ministro kabineto duris. Kad ir kas juo taptų, iki kadencijos pabaigos naivu būtų tikėtis bet kokių rezultatų, juolab kad vienas minimų kandidatų socialdemokratas Juras Požela suskubo pareikšti, jog reikia vengti radikalių sprendimų.
Iš dalies jis teisus – ką galima pakeisti per likusius kelis mėnesius, jei po rinkimų paskirtas naujasis sveikatos apsaugos ministras nedrįs imtis jokių reformų. Šią abejonę būtų sunku išsklaidyti, nes ministerijai yra vadovavę socialdemokratai, liberalai, konservatoriai, bet tik vienintelis Vytenis Andriukaitis turėjo ambicijų kuopti šią sritį, tačiau ir jis užėmė valdiškų provincijos sveikatos įstaigų gynėjo poziciją, nors nuo jų ir reikėtų pradėti pertvarkas.
Pretekstu išversti Rimantę Šalaševičiūtę iš ministro posto tapusi istorija apie jos medikams duotą kyšį tėra placebas iki šaknų korupcijos vėžio apimtai sveikatos sistemai. Šią skausmingą diagnozę patvirtintų ir daugelio asmeninė patirtis, ir sociologų tyrimai.
Europos Komisijos paskelbtoje ataskaitoje, parengtoje atlikus visuomenės apklausas visose ES šalyse, teigiama, kad korupcija sveikatos apsaugos srityje labiausiai įsigalėjusi Rumunijoje ir Lietuvoje, taip pat kitose Rytų ir Vidurio Europos valstybėse, kur vienintelė teigiama išimtis yra Estija. Šios šalies pavyzdį detaliau aptariame kituose žurnalo puslapiuose.
28 proc. Rumunijos ir 21 proc. Lietuvos gyventojų pripažino medikui davę kyšį arba dovanų. ES vidurkis – 5 proc. Maža to, 22 proc. rumunų ir 21 proc. lietuvių pareiškė, kad gydytojai jiems leido susiprasti arba reikalavo kyšio. Toliau šiuose gėdos reitinguose minimose Slovakijoje, Lenkijoje, Vengrijoje rodiklis gerokai mažesnis ir siekia 8–9 proc., o septyniolikoje Europos valstybių tokių atvejų arba nepasitaikė visai, arba jie neviršijo 1 proc.
R. Šalaševičiūtės sukeltas korupcijos skandalas taip pat nėra išskirtinis Rytų Europoje. 2007–2011 m. Latvijos prezidento pareigas ėjęs Valdis Zatleras, kurio specialybė – ortopedas, prisipažino iš pacientų ėmęs pinigus kaip atlygį už operacijas. Pernai Slovakiją sudrebino skandalas, kai vienas garsiausių šalies gydytojų kardiologas Viliamas Fischeris, 1988 m. ten atlikęs pirmąją širdies persodinimo operaciją ir vėliau dalyvavęs prezidento rinkimuose, mirusios pacientės artimųjų buvo apkaltintas paėmęs 3000 JAV dolerių grynaisiais, kad paankstintų suplanuotą operaciją.
Šie pavyzdžiai yra akivaizdus įrodymas, kad korupcija sveikatos sistemoje yra sovietmečio paveldas, persekiojantis kartu su šešėline ekonomika, neefektyviu viešuoju sektoriumi, neįgaliais politikais, visuomenės stereotipais ir savęs apgaudinėjimu.
Korupcija sveikatos sistemoje yra sovietmečio paveldas, persekiojantis kartu su šešėline ekonomika, neefektyviu viešuoju sektoriumi, neįgaliais politikais, visuomenės stereotipais.
Ką daryti? Pirmiausia į medicinos sektorių reikėtų pritraukti kuo daugiau privačiojo kapitalo. Privatūs šeimos gydytojų ir odontologų kabinetai, didesni diagnostikos centrai yra vietos, kur pacientai jaučiasi saugiai, oriai ir visuomet turi galimybę pasirinkti konkuruojančią įstaigą, jei būtų nuvilti kainos ir kokybės santykio.
Antra, politikai pagaliau turi išdraskyti sovietinį sveikatos apsaugos įstaigų tinklą ir šias paslaugas koncentruoti didesniuose miestuose, kas sumažintų išlaidas brangiems administraciniams ištekliams, pastatams ir medicininei įrangai, kuria dažnai net nesugebama naudotis.
Reikia iš esmės pertvarkyti sveikatos sistemos strategiją ir daugiau dėmesio bei lėšų skirti prevencijai, sveikam gyvenimo būdui skatinti. Tai neduotų greitų rezultatų, bet ateityje jie būtų apčiuopiami. Būtina įvertinti, kurias sveikatos apsaugos paslaugas valstybė gali teikti nemokamai, o už kurias reikia imti oficialias priemokas. Kruopščiai ieškoti net menkiausių galimybių sutaupyti. Ar už ligoninėse gydomų žmonių maitinimą tikrai turi mokėti visi mokesčių mokėtojai? Ar kai kurie pacientai ligoninėse neužsibūna per ilgai?
Šios pertvarkos tikslas turėtų būti šalies vidurkį gerokai viršijantys gydytojų atlyginimai, kurie būtų vieši. Jei pacientas žinos, kad medikas uždirba ne 500, bet 2000 eurų, entuziazmo atriekti kelias dešimtis eurų iš kuklios pensijos ar santaupų būtų mažiau.
Galiausiai, į sveikatos sistemą, ir ypač vadovų postus, reikėtų pritraukti daugiau vadybininkų, o gydytojams leisti dirbti pagal specialybę už orų oficialiai gaunamą atlyginimą.
Išguldyti juodu rašalu ant balto popieriaus šie iššūkiai neatrodo neįveikiami – tik kyla pagrįstų abejonių, kad rinkimus pretenduojančios laimėti partijos savo gretose vargiai sugebės rasti politiką, pajėgsiantį su šiais darbais susidoroti. Tad gal kaip Ukrainoje mums į sveikatos apsaugos ministro postą reikėtų pakviesti legionierių. Kad ir iš Estijos.
