Aiškindama proporcingumo principą studentams pateikiu smiginio pavyzdį – visų pirma, įvertinate situaciją ir nustatote centrą, išsirenkate strėlę ir metate tinkama jėga. Taip ir įstatymų leidyboje, už kurią atsakingi politikai. Pirmiausia turi būti nustatomas tikslas, pasirenkama tinkama priemonė, įvertinus reikalingus išteklius, numatomus padarinius, ir tik tada „metama“. Jeigu įstatymai būtų kuriami baruose, bičiuliai po nesėkmingo metimo-priėmimo patrauktų per dantį ir daugiau reikšmės tam neteiktų. Politikoje atvirkščiai – kreivai numesta „strėlė“ reiškia nuostolius ir naštą gyventojams.
Politikams priimant sprendimus, kurie daro įtaką kiekvieno mūsų gyvenimui, proporcingumas yra elementari instrukcija, o ne filosofinė kategorija. Pagal šią instrukciją pirmas žingsnis yra ne čiupti strėlę, o nustatyti problemos ištakas ir priemonės tikslą. Deja, siekis griebti strėlę iškart ir yra didžioji daugelio mūsų politikų darbo kokybės problema.
Pavyzdžiui, prieš kurį laiką pasiūlyta automatiškai išregistruoti veiklos nevykdančias įmones, jų turtą laikyti bešeimininkiu, bet kartu leisti valstybei šiuo turtu naudotis. Taip „sprendžiama“ problema, kad šiuo metu daugiau negu trečdalis įmonių veiklos nevykdo, tačiau oficialiai neišsiregistruoja ir taip iškreipia juridinių asmenų registro duomenis. Taikant proporcingumo principą vietoj skubos – išregistruoti-atimti – būtų prasminga nustatyti, kodėl kyla problema. Gal per sudėtingos įmonių išregistravimo procedūros? Matyt, taip, nes įmonę išregistruoti gali užtrukti net daugiau kaip metus.
Panašiai siūlyta ir dėl naudojimosi kita valstybės duomenų platforma – e. sveikata. Sveikatos apsaugos ministerija nepatenkinta, kad sistemos nenaudoja daugiau nei pusė gydymo įstaigų. Siekiant jas paskatinti siūloma: arba teikiate duomenis, arba stabdysime visų teikiamų paslaugų licenciją. Suprantama, kad tokių sistemų vertė atsiskleidžia tik masiškai jas naudojant, tačiau ar neturėtų kilti klausimas, kodėl nesinaudoja? Negi įstaigų vadovai tiesiog bukai užsispyrę?
