Meniu
Prenumerata

sekmadienis, vasario 25 d.


KOMENTARAS
Plėtros apetitą 2024 m. lems ir padėtis darbo rinkoje
Elena Leontjeva
Asmeninis archyvas
E. Leontjeva.

Žvelgiant į naujuosius metus, dažnai pabrėžiama, kad Lietuva gali atsiremti į verslų atsparumą ir išradingumą. Ne vienoje krizėje verslas įrodė gebėjimą rasti sprendimus, o jo alkis pergalėms palaiko mūsų šalies gyvybingumą. Kas gali stabdyti mūsų augimą ir žaboti apetitą – tai darbo rinkos padėtis, darbo našumas ir tebesitęsiantis darbuotojų trūkumas.

Darbo rinkos seklumas mažina ir šalyje esamo kapitalo vertę. Mat kapitalo vertė priklauso nuo visų papildomų veiksnių, kurie būtini galutiniam rezultatui. Ir kai trūksta darbuotojų, kapitalo vertė ima tirpti, vadinasi, jam suteikiamas stimulas ieškoti kitų vietovių. Jeigu norime Lietuvos ekonomikos atsparumo sudėtingomis sąlygomis, o dar ir plėtros, turime visus ekonomikos veiksnius ugdyti kompleksiškai.

Atlyginimai mūsų šalyje auga labai greitai, pagal pragyvenimo lygį vejamės Europos Sąjungą, bet našumas labai atsilieka. Ir ne paslaptis, kad daugeliui gamintojų bei paslaugų centrų nebeapsimoka veikti Lietuvoje dėl santykinai mažo našumo. Kiti metai bus lemiami – ar mums pavyks našumu bent kiek vytis išaugusius atlyginimus.

Disbalansas tarp darbuotojų paklausos ir pasiūlos taip pat mažina darbo našumą. Net ir diegiant įvairias inovacijas, jos, deja, neatsiliepia našumui, nes žinodami, kad darbuotojų trūksta, žmonės atsipalaidavo. Darbdaviams tenka toleruoti ir atsainiai dirbančius, ir netgi išgėrinėjančius. Galima sau leisti prieš vasarą išeiti iš darbo, ir būti tikram, kad rudenį tikrai rasi kur įsidarbinti.

Metus laiko atidirbę žmonės leidžia sau išeiti iš darbo, ir pasiimti trijų mėnesių „atostogas“ visuomenės sąskaita. Tris mėnesius jie gauna bedarbio pašalpą, kuri leidžia neblogai gyventi ir netgi pakeliauti, o vėliau įsidarbina. Žmogus žino, kad bet kuriuo metu lengvai ras darbą – nes darbuotojų trūksta. Bet juk jis nėra tikras bedarbis, t.y. žmogus, kuris prarado darbą ir kuriam valstybė turi padėti, užtikrinti jam pragyvenimo šaltinius, kol jis ieškosis darbo. Ši mada ypač plinta tarp jaunimo, – negi mes norime pripratinti žmones, kad atostogos trunka tris mėnesius – o apmoka juos mokesčių mokėtojai?

Su tokiomis madomis mums darbuotojų truks kuo toliau, tuo labiau. O ugdyti darbuotojų kompetencijas tampa neapdairu, vadinasi, planuoti įmonės veiklą yra vis labiau sudėtinga.

Tad nedarbo ir užimtumo politiką būtina derinti prie realybės ir kuo greičiau nutraukti priemones, kurios tą realybę iškreipia. Kitais metais būtina peržiūrėti aplinkybes, kada gali būti išmokamos bedarbio pašalpos. Žmogui išėjus iš darbo savo noru, ir žinant, kad yra pilna galimybių įsidarbinti, mokėti bedarbio pašalpas yra prabangu ir neatsakinga. Taip mes pratiname žmones prie minties, kad nepriklausomai nuo jų dedamų pastangų valstybė jai pasirūpins. Vadinasi, pastangų mažės, o valstybės – daugės.

Argi ne paradoksas, kad kone pagrindinė problema, į kurią turi fokusuotis aukščiausio lygio įmonių vadybininkai ir net savininkai, yra užimtumas. Plinta istorijos apie tai, kaip įmonės veža darbuotojus iš gretimųjų apylinkių, kai tik pasiekia gandai, kad kokia nors įmonė turi ekonominių sunkumų, tuojau siunčia ten emisarus ir pervilioja darbuotojus. Vežioja autobusais, suteikia apgyvendinimą, moka žymiai daugiau negu konkurentai. Darbuotojų ieškoma ne pagal gyvenamąją vietą, darbdaviai nenurodo darbo vietos, samdo, nesvarbu, kur gyvenantį, o jei reikia – pervilioja. Tačiau ir čia prieinama tam tikrų ribų. Todėl įmonės, kurios ruošiasi paleisti naujus pajėgumus, neišvengiamai atsigręžia į darbuotojų atvežimą iš trečiųjų šalių. Kad ir kokie aukšti bebūtų atlyginimai, jie nesugeba sukurti daugiau darbo jėgos.

Turint galvoje mūsų demografinę situaciją, darbo migracija išliks veiksniu, maitinančiu sveiką ekonomikos augimą. Suprantama, migraciją reikia valdyti. Išlaisvinti valstybės išteklius, naikinant visas perteklines procedūras ir skiriant juos saugumo patikrinimui, turėtų būti strateginis mūsų tikslas. Visi, kas gilinosi į darbo migracijos procedūras, žino, kad yra daugybė biurokratijos, kurią galima optimizuoti, ne tik neprarandant, bet ir sustiprinant saugumo aspektą. Sutvarkius biurokratinius perteklius, ribotus išteklius galėsime skirti ten, kur jų iš tiesų reikia.

Pastaruoju metu daug aptarinėta kvotų problema, tačiau pati iš savęs kvota niekaip neprisideda prie saugumo užtikrinimo. Kai darbuotojai atvyksta pagal kvotą, jiems tiesiog nereikia atlikti „darbo rinkos testo“ – formalios Užimtumo tarnybos (UŽT) procedūros. Kai kvota pasibaigia, norint atsivežti į Lietuvą darbuotoją, būtinas pasidaro būtent šis „rinkos testas“. Jis nieko bendro neturi su saugumo patikrinimu, o numato štai ką: kiekvienam programuotojui ar vairuotojui atskirai būna išduodamas UŽT leidimas, prieš tai patikrinus, kad tokios profesijos žmonių Lietuvoje trūksta ir įsitikinus kad per nustatytą laiką neatsiranda vietinis darbuotojas.

Čia reikia pabrėžti, kad testas atliekamas kiekvienam žmogui asmeniškai, ne bendrai profesijai, ne mėnesiui, ne pusmečiui – bet kiekvienam asmeniškai. Nors vakar buvo išduota dešimt leidimų programuotojams, nors ką tik mėnesį kabojo skelbimai apie laisvas darbo vietas, į kurias neatsiliepė vietos gyventojai, kiekvienam naujam trūkstamam darbuotojui viskas bus kartojama iš naujo. Taip mes apkrauname tarnybas nereikalingu darbu, tuo tarpu, kai dėmesį sutelkti būtina į saugumą. Pavienio tikrinimo reikia kiekvienam atvykstančiam, o ne darbo vietos pavadinimui.

Ar imigrantai numuša atlyginimų dydį ir mažina mūsų pragyvenimo standartą? Pagal įstatymą, atvykstantys dirbti iš trečiųjų šalių negali gauti mažesnio atlyginimo negu atitinkamos kvalifikacijos vietiniai darbuotojai. Jeigu manoma, kad yra piktnaudžiavimų, darbo inspekcija privalo juos tikrinti. Tačiau kai viskas vyksta pagal įstatymo raidę, kiekvieno užsieniečio atvežimas į Lietuvą kainuoja darbdaviui žymiai brangiau, negu vietinio darbuotojo samda. Yra ir kitų saugiklių įstatyme, tereikia normalios institucijų veiklos ir priežiūros. Svarbu, kad Lietuvoje trūksta visų kvalifikacijų darbuotojų, ir kai jų trūksta žemutinėse grandyse, darbo netenka ir vidutinės bei aukštos kvalifikacijos darbuotojai.

Darbuotojų trūksta ir ateity dar labiau truks ne tik Lietuvoje. Štai, naujausi Europos Komisijos duomenys rodo, kad iki 2030-ųjų metų dėl žaliosios pertvarkos vien Europos Sąjungoje bus sukurta iki 2,5 mln. darbo vietų. Dėl skaitmeninės pertvarkos iki 2030 m. gali būti papildomai įdarbinta 20 mln. informacinių technologijų specialistų. Prie šios naujos realybės reikia priderinti mūsų užimtumo politiką bei ekonomikos plėtros strategiją, ir kuo greičiau. Nuo naujų metų starto.

Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė

2023 12 24 14:28
Spausdinti