ELTAGerieji Vilniaus NATO šventės rezultatai ir taip suskaičiuoti bei perskaičiuoti, apdainuoti tautinėmis ir tarptautinėmis sutartinėmis. Geriau dar kartą suskaičiuojam bei fiksuojam blogus ir blogiausius. Nes verta.
Pirmiausia, žinoma, blogai, kad NATO Ukrainą ir toliau iš esmės paliko toje pačioje geopolitinėje pilkojoje zonoje, kuri ir įgalina Rusijos agresiją. Kaip tiksliai pastebėjo kai kurie Ukrainos apžvalgininkai, visi pažadai ir įsipareigojimai teikti naują ginkluotę, stiprinti aljanso ir Ukrainos ryšius yra ne saugumo, o paramos garantijos. O tai – iš esmės skirtingi dalykai.
Šiuo požiūriu Vilniaus viršūnių susitikimas padėties iš esmės nepakeitė – bent iš dalies teisūs tie, kurie teigia, jog politinės valios artikuliavimo ir formulavimo požiūriu jis buvo net dar „silpnesnis“, nei 2008 m. Bukarešto susitikimas.
Bet dar blogesnis rezultatas – regis, beprecedentiškai ryškiai į viešumą iškilęs pagrindinių Vakarų valstybių suirzimas ir nepasitenkinimas Ukrainos „spaudimu“.
Seniai vieša paslaptimi buvo tai, kad didžiųjų sostinių viršūnėse bent jau dalis jų gyventojų, net ir remiančių Ukrainos kovą, yra nepatenkinti „per dideliu ir per aktyviu“ oficialiojo Kyjivo ir paties prezidento Volodymyro Zelenskio spaudimu teikti daugiau ginklų ir apskritai paramos.
Reikia pripažinti, jų suirzimas turi dalį, nors ir mažesnę, pagrindo.
Į dažnai žiaurios kritikos laviną dėl pernelyg lėto ir mažos apimties ginklų bei amunicijos tiekimo būdavo nurodoma į kitą pusiau tuščios stiklinės pusę. Labiausiai kritikuojamos šalys – pirmiausia, Vokietija – yra tarp pagrindinių Ukrainos ginkluotės tiekėjų, be to, tai įgalinantys esminiai lūžiai tų šalių politikų ir visuomenės sąmonėje įvyko pagirtinai greitai.
Konstatuojama, kad Ukraina ne tik atsilaikė, bet ir galėjo pradėti savo kontrpuolimą tik Vakarų ginkluotės ir naujų karių rengimo programų dėka.
Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie ne mažiau svarbią Vakarų paramą Ukrainos ekonomikai, be kurios ji paprasčiausiai neišsilaikytų.
Į šituos priminimus ukrainiečiai bei jų aktyviausi rėmėjai dažniausiai atsako maždaug taip, jog tai būtina kaina, kurią Vakarai turi mokėti, viena vertus, už tai, kad Ukraina savo krauju gina visą laisvąją Europą. Kita vertus, šis karas – Vakarų, garantavusių Ukrainos saugumą Budapešto memorandumu, o po to visa tai pamynusių vardan bendro biznio su Rusijos monstru ir taip tą monstrą maitinusių, atsakomybė.
Tačiau į šiuos priminimus tuojau pat atskrieja ir kiti kontrargumentai – Ukraina nebūtinai yra Vakarų skydas nuo Rusijos ir, jam sudužus ar leidus sudužti, Rusija neišvengiamai puls Vakarus. Atkertama, jog Ukrainą Rusija puolė todėl, kad tiesiog laikė ir tebelaiko lengvu grobiu ir pilkąja zona.
Čia pat pridedama, jog Ukraina per pastaruosius dešimtmečius nuo Sovietų sąjungos griūties davė daugiau, nei pakankamai pagrindo Rusijai taip galvoti – pirmiausia pati save versdama korupcine bei feodaline Rusijos provincija.
Taigi, esą šis karas, besitęsiantis jau kone dešimtmetį – tai žiauri istorinė kaina, kurią Ukraina moka už savo pačios prašvilptus istorinį laiką ir šansus. Tad jei skaičiuotume, kas labiausiai atsakingas už šį karą, po Rusijos diktatūros neva turėtų stoti pati Ukraina, o Rusiją taip pat maitinę, popinę ir tvirkinę Vakarai, blogiausiu atveju, būtų tik trečiojoje atsakomybės vietoje.
Iš šios loginės sekos išplaukia, kad nors Vakarai ir „moka“ Ukrainai už Rusijos režimo fizinį sekinimą Ukrainos rankomis bei krauju, bet pirmiausia jie tai daro iš noro padėtį ir išsaugoti teisybę bei pasaulio tvarką. Ir už tai pirmiausia reikia padėkoti, o ne duoti per galvą.
Kaip tik šias mintis Vilniuje ir išsakė vienos iš didžiausių ir aktyviausių karinių bei politinių Ukrainos rėmėjų – Didžiosios Britanijos – gynybos ministras Benas Wallace‘as, Vilniuje paskelbęs, jog jo šalis – ne „Amazon“ prekybos platforma, kurioje galima užsisakyti vis naujus „paketus“ ir reikalauti kuo greitesnio privalomo jų pristatymo.
Bet dar daugiau rezonanso sukėlė jo pareiškimas, jog ukrainiečiai turėtų būti šiek tiek „labiau dėkingi“ už visą paramą, užuot, suprask, draskę akis. Iš esmės tą patį pakartojo ir kitas iš Vakarų įtakingiausiųjų – JAV prezidento Joe Bideno patarėjas nacionalinio saugumo klausimais J. Sullivanas.
Šie pareiškimai, žinoma, buvo tiesioginis padarinys to susierzinimo, kuris už uždarų NATO lyderių durų sprogo po Ukrainos prezidento V. Zelenskio pikto pareiškimo socialiniuose tinkluose, kad nenoras aiškiai pakviesti jo šalį į NATO yra „absurdiškas“.
Bene labiausiai ir buvo įpykusius JAV viršūnės, kurios čia pat pareiškė, jog apskritai tuojau pat išbrauks net ir sakinį, jog „NATO bus pajėgi pakviesti, kai jos nariai sutars ir kai bus sąlygos“. O tai, savo ruožtu, taip išgąsdino Lietuvą ir kitas mūsų regiono valstybes, Ukrainos uoliausias rėmėjas, jog jos jau tiesiog prašė tą sakinį palikti, nebekeldamos jokių papildomų reikalavimų.
Į Lietuvą netrukus po to atvykęs V. Zelenskis bei jo aplinka paties susitikimo metu ir po jo, žinoma, spinduliavo pergalingą pasitenkinimą naujais ginkluotos paramos paketais, NATO-Ukrainos taryba, pažadais suteikti „saugumo garantijas“ ir rezultatais apskritai.
Tačiau šio susikirtimo kartėlis, be abejo, liko, išsiliejęs audringu pasipiktinimo ir įprastinės nuožmios kritikos Vakarams srautu Ukrainos socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje.
Vis dėlto, pats blogiausias dalykas – kita takoskyra tarp Ukrainos bei jos koalicijos ir kai kurių Vakarų didžiūnų. Ją Vilniaus susitikimas taip pat priminė, nors ir ne taip ryškiai, kaip takoskyrą dėl paramos teikimo vertinimo.
Tai – takoskyra dėl požiūrio į karo pabaigą ir sąlygas taikai. Pastarosios gi, savo ruožtu, tarsi atvertų kelią Ukrainos pakvietimo į NATO ir stojimo procesui.
Juk visos aukščiausios NATO galvos, nors to tiesiai ir neparašė pagrindinėje susitikimo deklaracijoje, prisiekė, kad „karo pabaiga“ automatiškai reiškia Ukrainos pakvietimą į aljansą.
Čia, savaime suprantama, iš karto kyla klausimas, kodėl pakviesti nebuvo galima dabar, numatant, kad procesas prasidės, kai, „baigsis karas“. Būtent tokios sekos savo deklaracijoje reikalavo ir šeimininkės Lietuvos parlamentas.
Oponentai ir atsargumo šalininkai visuomet sakė, jog jei taip aiškiai suformuluosi, tai tiesiog bus paskata Rusijai žūtbūt tęsti karą, ir tiek. Tačiau taip ir yra nepaisant jokių formuluočių – Rusija ir taip žino, kad dabar pagrindinis ir iš esmės vienintelis būdas jai užkirsti kelią Ukrainos judėjimui ne tik į NATO, bet ir į Europos sąjungą yra karas.
Kol jis ne tik tęsis „karštojoje“, ginkluotoje fazėje, bet net ir nebus kažkaip juridiškai užbaigtas, pasirašant kokias nors sutartis, tol Rusija galės stabdyti Ukrainos įstojimą į pagrindines Vakarų organizacijas.
Štai čia ir iškyla pagrindinė takoskyra, kurią gaubia tiršta strateginė migla.
Ukraina tvirtai tebesilaiko savo – bet kokioms kalbos ir deryboms apie karo pabaigą ji bus nusiteikusi ne tik tuomet, kai atstatys savo teritorinį vientisumą iki paskutinio milimetro, bet ir kai Rusija išmokės reparacijas, o visi karo nusikaltėliai, įskaitant patį Kremliaus šeimininką Vladimirą Putiną, atsidurs kalėjime.
Taigi, tai iš esmės reiškia ir paties Kremliaus režimo žlugimą.
Tai dar kartą NATO susitikimo metu pakartojo pats V. Zelenskis – tarsi matydamas reikalą reaguoti į nuolatos pasigirstančias kalbas apie „derybas“ ir „būtinybę stabdyti karą“.
Po kelių dienų pats Ukrainos kariuomenės vadas Valerijus Zalužnas, kuris itin retai pasisako viešumoje, interviu paskelbė, jog jam nusispjauti, kas ką sako ir jis bet kokiomis priemonėmis sieks atsiimti Krymą ir jo „niekas nesustabdys“.
Žinoma, aukščiausi didžiųjų Vakarų valstybių pareigūnai, bent jau viešai, nerodo skepticizmo dėl tokių tikslų.
Tačiau akivaizdu, kad bent kai kurie iš jų tikrai yra linkę labiau pritarti tiems Vakaruose, kurie skelbia, jog Ukrainai geriau pradėti galvoti apie dalies teritorijos atsisakymą ar tiesiog karo „užšaldymą“ mainais, pavyzdžiui, į narystę NATO ar kitokias „garantijas“.
Ar tai pasakytina ir apie pačią dabartinę JAV prezidento administraciją? Na, tikrai yra pagrindo įtarti, jog pagrindinės jos galvos mąsto šitaip – taip triuškinamai išmesti rusų iš visos Ukrainos teritorijos, įskaitant Krymą, kaip planuoja Ukraina, nepavyks, tad geriau, kiek įmanoma pasistūmėjus į priekį ir prispaudus Kremlių, pradėti derėtis.
Kitaip, suprask, visiška aklavietė, nežinomybė ir, galbūt, atominės eskalacijos pavojus.
Pats prezidentas J. Bidenas, viena vertus, pareiškė tikįs, jog V. Putinas vis dėlto greitai susipras ir atsikvošės, kad karo be galo be krašto jis tęsti negali. Suprask, pati Rusija nebepatemps. O tada bus galima „susitarti kažkur palei liniją“.
Neatmestina, kad būtent į šiuos JAV vadovo žodžius ir reagavo V. Zelenskis, dar kartą pakartodamas gelžbetoninius Ukrainos tikslus.
Savaip šioje netiesioginėje diskusijose sudalyvavo ir „dėkingumo“ pasigedęs B. Wallace‘as. Savo interviu, paskelbtame šiomis dienomis, jis paskelbė, jog trauksis rudenį iš vyriausybės ir pasidalino samprotavimais apie pasaulio ateitį.
Jungtinės Karalystė gynybos ministras įsitikinęs, kad net ir tuo atveju, jei Rusija pralaimės Ukrainoje ir bus „giliai sužeista“, niekas iš esmės nepasikeis, o padėtis taps tik dar pavojingesnė.
Pasak B. Wallace‘o, V. Putinas ir Kremlius, kurie niekur nebus dingę, ieškos, kaip kuo greičiau visiems atkeršyti ir jau tiesiogiai taikysis į pačius Vakarus. Pavyzdžiui, kaip ne kartą ir grasino – į Jungtinę Karalystę.
Jos ministras išdėstė, kad Rusijos sausumos pajėgoms smarkiai nukraujavus, Kremlius tebeturi aviaciją ir laivyną, o pastarasis gali atakuoti Didžiosios Britanijos ir visų Vakarų kritinę infrastruktūrą, kuri užtikrina pagrindinius gyvybinius šalių poreikius.
Dar daugiau, B. Wallace‘as paskelbė, jog šis dešimtmetis bus itin „nesaugus“, o blogiausia bus jo pabaigoje. To blogio ir pavojaus šaltiniai – ne tik Rusija, bet ir Kinija bei vėl galvas kelianti tarptautinio terorizmo hidra.
Ką gi, šioms prognozėms galima tik pritarti – net ir tuo atveju, jei Rusijos režimas žlugs po Ukrainos pergalės, kaip dabar tvirtina ukrainiečiai, tai tikrai nebus tų globalinių procesų, kuriuos ženklina dabartinis Ukrainos karas, pabaiga.
Blogai tai, kad Vakarai, kol kas toliau palikdami Ukrainą pilkojoje zonoje, patys irgi lieka pakibę. Strateginio pasimetimo ir naivių vilčių, jog viską galima kažkaip „užšaldyti“ rūke.
Vytautas Bruveris ir naujienų agentūros ELTA vyriausiasis redaktorius
