Valdančioji dauguma su dideliu entuziazmu ir net įniršiu vos prasidėjus rudens Seimo sesijai ėmėsi darbo naujai inicijuotose tyrimų komisijose. Biudžeto ir finansų komitetas tirs finansų krizės 2009–2010 m. aplinkybes, o Teisės ir teisėtvarkos – apskritai visą politiką nuo 2008 iki 2016 m. Pastarasis tyrimas sunkiai gali būti apibūdinamas kitaip, nes ketinama tirti pačius įvairiausius politinius procesus ir įtakas jiems.
Šie parlamentiniai tyrimai akivaizdžiai nėra skirti atrasti iki šiol neatskleistą tiesą ar juo labiau išspręsti kažkokias esmines problemas. Finansų krizės priežastys ir sprendimai per pastaruosius dešimt metų yra išanalizuoti skersai ir išilgai. Parengta nemažai mokslinių darbų, jie įvertinti tarptautinių recenzentų, publikuoti pripažintuose tarptautiniuose žurnaluose. O kiek paprastesnių tyrimų, bakalauro ar magistro darbų atlikta. Jei tikrai nori – tik imk ir skaityk. Tačiau parlamento daugumai svarbu ne faktai ar neatskleistos aplinkybės, bet pats politinis procesas, per kurį būtų galima dramatiškai prieš žiniasklaidos šviesą iškviesti politinius oponentus ir paskui dar dramatiškiau ištarti: „Kaltas!“ Politiniai oponentai taip pat parinkti tikslingai: konservatorių lyderiai ir potencialūs kandidatai prezidento rinkimuose. Ypač Biudžeto ir finansų komiteto nariams turėtų būti smagu tardyti Ingridą Šimonytę ir Gitaną Nausėdą, mat tai bene svarbiausi galimi konkurentai būsimam valstiečių daugumos kandidatui prezidento rinkimuose.
Teisės ir teisėtvarkos komitetas neapsiribojo tokiu siauru „įtariamųjų“ ratu, nes beveik niekaip neapibrėžtos tyrimo ribos leistų kviesti į komiteto posėdžius bet kurį politiką, verslininką ar valstybės tarnautoją, turėjusį kokią nors sąsają su politika pastarąjį dešimtmetį. Tad tai itin lankstus būdas reaguoti pagal aplinkybes ir diriguoti, kokia bus „dienos tema“ politinėje padangėje iki pat prezidento rinkimų.
Tiesioginiai politikos dalyviai ir apžvalgininkai bemaž vieningai sutaria – visi šie tyrimai tėra rinkimų kampanijos dalis. Turi lazdą – mušk priešininkus. Atrodytų, veiksmas primityvus, bet veiksmingas. Tačiau tai, kas valstiečiams atrodo ideali proga pribaigti ir taip praskydusią opoziciją, o kartu įkrėsti ir po ranka pasimaišiusiems „bankininkams“ ar verslininkams, gali baigtis visiškai kitaip.
Tas didžiulis entuziazmas ir fanatiškas tikėjimas, kad tik valstiečiai gali atrasti tikrąją tiesą ir tikruosius kaltininkus dėl visų Lietuvos bėdų, gali tapti esminio paslydimo pradžia. Valdančiųjų oponentams tereikia išlaikyti ramybę ir subtiliai išnaudoti tą kunkuliuojančią valstietišką energiją prieš juos pačius.
Valdančiųjų oponentams tereikia išlaikyti ramybę ir subtiliai išnaudoti tą kunkuliuojančią valstietišką energiją prieš juos pačius.
Aikido, vieno iš kovos menų, pagrindinis principas yra išnaudoti priešininko jėgą ir nukreipti ją prieš jį patį. Jei tave traukia – stumk ta pačia kryptimi. Jei tave puola, ne stenkis atsilaikyti, bet judėk puolimo kryptimi. Taip priešininkas, kuris gali būti keleriopai stipresnis, praras pusiausvyrą ir pats parkris. Juo su didesniu įniršiu esi puolamas, tuo mažiau reikia pastangų tai išnaudoti.
Valstiečiai elgiasi būtent taip. Jie nesiklauso ekspertų perspėjimų, kad parlamentinių tyrimų nedera išnaudoti trumpalaikiam politikavimui, nes šie skirti tik rimčiausioms problemoms nagrinėti. Jiems tas pats, kad tose tyrimų komisijose nedirbs opozicijos atstovai ir taip bus vykdomas tik vienos pusės teisingumas. Todėl kuo agresyviau jie puls oponentus, tuo juokingiau ir beprasmiškiau atrodys jų pastangos.
Valstiečių bandymai ieškoti teisybės galbūt patiks ištikimiems jų gerbėjams, kurie ir iki šiol nekreipė dėmesio į faktus ir argumentus. Tačiau tai gana ribotas skaičius rinkėjų. Net pridėjus gana didelį rezervą, galbūt išeitų apie ketvirtadalis visuomenės. Kitų partijų rėmėjai ir didžioji dalis visuomenės, kuriai apskritai nerūpi visos tos partijos, arba nesidomės tyrimų subtilybėmis, arba vis labiau abejos valdančiosios daugumos adekvačiu mąstymu. Juo labiau, kad nei Stasys Jakeliūnas, nei Agnė Širinskienė nėra tos charizmatiškos asmenybės, kurios sugebėtų visuomenę apžavėti iškalba, erudicija ar išoriniu patrauklumu. Labiau tikėtina, kad tyrimus lydės pašaipos, o ne susižavėjimo aikčiojimai.
Jau dabar žiniasklaidoje dominuoja skeptiški ir atvirai neigiami vertinimai apie šių tyrimų naudą. Valstiečiai suteiks progą savo pasirinktiems oponentams dar dažniau rodytis televizijų ekranuose ir priminti, kad „arba turi proto, arba ne“. Gali būti, kad nemažos dalies visuomenės, ypač iki šiol neapsisprendusios, emocinės simpatijos pereis į ne į agresyviai puolančiųjų, o į jų aukų pusę. Žmonėms nepatinka vagiai ir žulikai, bet lygiai taip pat jie nemėgsta veidmainių ir agresorių. Be aiškių įrodymų, kad politiniai oponentai yra vagys ir apgavikai, patys tyrimų iniciatoriai gali pasirodyti gana apgailėtinai.
Politikoje kaip ir kovos menuose – ne visada laimi primityvi jėga. Reikia turėti ir išminties, kaip išnaudoti savo ir priešininko jėgą. Būtent politinės išminties trūkumas yra pažeidžiamiausia valdančiosios partijos vieta.
Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius
