Metus trunkanti Lietuvos demokratijos šventė artėja prie svarbiausio etapo ir skambiausio akordo – Seimo rinkimų, kurie žada nepalyginti didesnę intrigą nei praėję prezidento ir Europos Parlamento. Nieko nuostabaus, nes prie starto linijos stos ir daugiau nei dešimt partijų, ir šimtai politikų 71-oje vienmandatėje apygardoje. Svarbu ne tik tai, kas pirmas kirs finišo liniją, bet ir kiek partijų apskritai ją pasieks, kokį rezultatą parodys.
IQ žurnalas, kaip ir prieš ketverius metus, sudarė partijų sąrašų pirmųjų dešimtukų indeksą, kuriame politikai reitinguojami pagal sausus duomenis (matomumas žiniasklaidoje, rezultatai praėjusiuose rinkimuose, politinė patirtis) ir ekspertų vertinimus (reputacija). Ekspertai suteikia šiam indeksui spalvų, bet iš esmės tai duomenimis grįstas vertinimas politikų, kurie pretenduoja ne tik į parlamentarų mandatus, bet ir svarbius postus būsimame Seime ir Vyriausybėje.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Šis reitingas įdomus ir tuo, kad, priešingai nei tradicinės sociologų apklausos, eliminuoja rinkėjų simpatijas ir antipatijas. Tačiau ir sausi duomenys visiškai neatskleidžia politikų asmenybių, stipriųjų ir silpnųjų partijų pusių. O rinkimų išvakarės yra geras laikas tai aptarti.
Per pastaruosius ketverius metus, nors valdžioje yra tradicinėmis ir nepopulistinėmis laikytinos partijos, politikoje neatsirado daugiau brandos, profesionalumo, lyderystės ir pačios politikos, kai dėl įsitikinimų ir vertybių kovojama.
Gedimino prospektą traktoriais šią žiemą okupavę ūkininkai parodė, kaip politikus galima priversti girdėti. Bet ne kiekvienas gali ir nori savo interesus ginti šakėmis.
Lyderystės krizė akivaizdi ir keletas ryškesnių jos apraiškų buvo matyti per prezidento rinkimus. Konservatoriai neišdrįso prezidento rinkimuose kelti ko nors kito nei Ingrida Šimonytė, kuri jau pralaimėjo Gitanui Nausėdai prieš penkerius metus. I. Šimonytė turėjo gerą pasiteisinimą, kad nieko nėra svarbiau už vadovavimą Vyriausybei, ir progą kandidato vietą užleisti Gabrieliui Landsbergiui, Laurynui Kasčiūnui, Arvydui Anušauskui ar kam kitam. Jų šansai greičiausiai būtų dar mažesni nei I. Šimonytės, bet tai būtų ženklas, kad nors viena partija moka žaisti šachmatais, ne tik „sprigtuką“ šaškėmis.
Liūdniausia yra socialdemokratų padėtis, kurių nominali lyderė Vilija Blinkevičiūtė – lyg politinis vaiduoklis. Ji silpniausia iš partijų vedlių ir IQ reitinge, vos 40 vietoje iš 70, neišdrįso dalyvauti prezidento rinkimuose, nekovos dėl Seimo mandato vienmandatėje apygardoje, tik pasivaidens sąrašo priekyje be jokio tvirto pažado užimti svarbų postą ir prisiimti atsakomybę. Rinkėjai mulkinami vidury baltos dienos, bet jau spalį sužinosime, kiek jų leidosi apkvailinami. Panaši ir valstiečių padėtis – jų sąrašo lyderis Aurelijus Veryga Seimo rinkimuose dalyvaus iš Briuselio ir, anot rinkimuose nedalyvaujančio verslininko-politiko Ramūno Karbauskio, sugrįžtų nebent į premjero postą.
G. Landsbergio šeimos vilos Graikijoje detektyvas taip pat paryškino simptomus, kaip politikams arogancija koją kiša lygioje vietoje. Iš principo jokio skandalo. Turtinga šeima, uždirbanti iš sėkmingo verslo, įsigijo nekilnojamojo turto užsienyje, kaip ir daugelis kitų tai sau galinčių leisti lietuvių. Po šio pirkinio, ar bent jau duomenų apie jį pasirodymo deklaracijose, būtų pakakę kelių nuoširdžių sakinių apie ilgus žiemos vakarus su didele šeima malonaus klimato saloje. Bet vietoj to buvo pasirinkta „ne mužikų tai reikalas“ taktika. Krabų lazdelių gamyklą Rusijoje valdžiusio Kauno mero Visvaldo Matijošaičio lygio požiūris.
Užsienio reikalų ministro vilos istorija – pikantiška, bet iš esmės nereikšminga, nes atskleidžia tik jo asmenines savybes, neprofesionalumą, o mažesnę ar didesnę kainą sumokės partija per rinkimus, praradusi lojalių rinkėjų balsų. Yra nepalyginti didesnė „ne mužikų tai reikalas“ požiūrio, apimančio gerokai platesnius politikų ir biurokratų sluoksnius, problema. Laukiniai teisėkūros papročiai, kai prastai parengti įstatymai stumiami buldozeriu, nesiklausoma verslo ir ekspertų argumentų, nesiteikiama paaiškinti ir diskutuoti, tik dar labiau suvešėjo šią kadenciją Seime, Vyriausybėje ir ministerijose. Gedimino prospektą traktoriais šią žiemą okupavę ūkininkai parodė, kaip politikus galima priversti girdėti. Bet ne kiekvienas gali ir nori savo interesus ginti šakėmis.
Itin svarbūs žmogaus teisių klausimai, kurie, nepaisant konservatyvaus populisto prezidentūroje, turėjo šansų išjudėti šiame Seime su dviem liberaliomis partijomis valdančiojoje koalicijoje. Bet Laisvės partija rinkosi konformizmą ir pernelyg vengė atviros kovos, o sąjungininkais galėjusių tapti liberalų ir opozicinių socialdemokratų gretose knibžda tapatybės vagys, nieko bendro neturintys nei su liberalizmu, nei su socialdemokratija. Jie tai parodo ir neveikimu, ir kalbomis. Atrodo, kad ir šias partijas krečia žiauri kadrų krizė. Kai kurių naujų kandidatų į Seimą komentarai feisbuke tik verčia gūžčioti pečiais, kodėl šie veikėjai ne Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušroje“?
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius