Finansų ministerijos pasiūlytas visuotinis nekilnojamojo turto (NT) mokestis sukėlė nemažai diskusijų ir net sumaišties. Nieko nuostabaus – Lietuva yra penkta ES (po Rumunijos, Slovakijos, Kroatijos ir Vengrijos) pagal nuosavame būste gyvenančių asmenų skaičių (beveik 9 iš 10), tad visuotinis mokestis paliestų beveik kiekvieną. Pikantiškų ingredientų prideda tai, su kokiu entuziazmu per pandemiją lietuviai pirko butus pajūryje ir sodybas kaimuose, pernelyg nepaisydami deficito sparčiai sukeltų kainų.
Neverta daug diskutuoti, ar visuotinis NT mokestis yra reikalingas? Jis turi daug privalumų. NT yra registruotas, jo nepaslėpsi, savininkai – žinomi, yra sukurtos visiems aiškios ir daugiau ar mažiau teisingos taisyklės, kaip apskaičiuojama turto vertė.
Žmonės nemėgsta mokesčių, tačiau šis galėtų sulaukti ir tam tikro entuziazmo, jei pasiektų savivaldybes (taip ir planuojama), o šios privalėtų surinktas lėšas išleisti aplinkai tvarkyti – kloti šaligatvius, tiesti dviračių takus, kurti kitą infrastruktūrą. Tai galiausiai didintų ir paties NT vertę.
NT mokestis padėtų išvaduoti iš lūšnynų ir šabakštynų gražiausias ir brangiausias miestų bei visos Lietuvos vietas. Pagaliau išjudintų už nieką neatsakingus biurokratus, jei mokestis būtų (ir turėtų būti) taikomas valstybės įstaigoms. Norite neefektyviai naudojamo NT pavyzdžių – pasiimkite ministerijų ir joms pavaldžių įstaigų adresų sąrašą ir pasivaikščiokite po sostinės centrą. Patys Energetikos ministerijos (tame pačiame pastate įsikūrusi ir Ūkio) valdininkai liūdnai juokauja, kad šis pastatas yra puikus energetinio antiefektyvumo pavyzdys.
NT mokestis turėtų būti nedidelis, visiems vienodas už pirmą būstą ir nuosekliai progresyvus, išimtis taikant tik tiems, kuriems iš tiesų reikia socialinės paramos. O dar tiksliau – žmonėms, kurie negali (neįgaliesiems) ar jau nebeprivalo (pensininkams) dirbti. Lengvatų nusipelno daugiavaikės šeimos, bet jokiu būdu ne ilgalaikiai bedarbiai.
„Žiaurių akcijų“ šmėkla tebeplevena ministerijų koridoriuose, Seimo ir Vyriausybės kabinetuose. Ironiška, bet ji atgyja į valdžią atėjus dešiniesiems ir liberalams.
Maždaug taip įsivaizduočiau naujo mokesčio pristatymą visuomenėje. Ir, tikėtina, valdžia sulauktų plojimų – tikrai ne aplodismentų, bet ekspertai ir valstybės gyvenimu nuoširdžiai besidomintys ir gerovę kuriantys piliečiai neabejotinai pagirtų.
O ką turime? Finansų ministerijos pateiktame pasiūlyme – nuolaidų ir koeficientų makalynė, vainikuota 3 proc. tarifu už nuomai skirtą būstą.
Galima įsivaizduoti, kaip vyko šio projekto aptarimas. Ant didelio balto popieriaus lapo rašomi mokesčio tikslai. Ne, ne tie aprašyti šiame komentare apie investicijas miestams ir miesteliams gražinti. Ministerijos klerkų argumentai turėtų būti maždaug tokie: nubausti besirūpinančius savo ir savo šeimos ateitimi; ypač skaudžiai nubausti tuos, kurie pasiskolino, investavo, ateityje tikėdamiesi gyventi ne tik iš varganos pensijos; nubausti pasiturinčius, įskaitant vidurinę klasę, bet ja neapsiribojant; Vilniuje pasiekti blogiausią būsto nuomos kainų ir atlyginimų santykį, kad jauni specialistai emigruotų, o užsienio talentai iš tolo aplenktų Lietuvą.
Žinoma, tokie argumentai nebuvo išdėstyti juodu ant balto. Tačiau tai nereiškia, kad tokios mintys nesisuko biurokratų ir politikų galvose – dar premjero Gedimino Vagnoriaus laikais paleista „žiaurių akcijų“ šmėkla tebeplevena ministerijų koridoriuose, Seimo ir Vyriausybės kabinetuose. Ironiška, bet ji atgyja į valdžią atėjus dešiniesiems ir liberalams. Vadinamiesiems dešiniesiems ir tariamiems liberalams.
Tačiau ši 3 proc. NT mokesčio istorija atskleidžia kai ką daugiau nei prie sprendimų rankenėlių priartėjusių veikėjų kompleksus.
Tai – šokiruojantis pavyzdys, kaip visuomenei pateikiami neparengti, neišdiskutuoti ir visapusiškai neapgalvoti siūlymai bei įstatymų projektai. Užuot viešojoje erdvėje diskutavus apie detales ir niuansus, kaip patobulinti iš esmės gerą mokestį, energija skiriama absurdo scenarijų analizei. Tai generuoja dėmesį ir skambias antraštes. Bet tokiu atveju galime įžvelgti ir sąmokslo teorijų, kad visuomenę piktinantys siūlymai grįš bumerangu Vyriausybės, Seimo ir valdančiosios koalicijos vadovams. Juolab kad ši kol kas hipotetinė „žiauri akcija“ nutaikyta būtent į dabartinės valdančiosios daugumos elektoratą.
Bet neieškokime sąmokslo teorijų. Degraduojanti biurokratija ir prastas įstatymų projektų parengimas jau tapo chroniška Lietuvos valstybės liga. Politikoje ir viešajame sektoriuje talentai ir entuziastai nėra laukiami. O ten atsitiktinai patekę dažniausiai suvirškinami arba išspjaunami. Partinės karjeros liftai juda horizontaliai – tarp „prieglaudų“ valstybės institucijose pralaimėjus rinkimus ir politinių postų sėkmei aplankius. Tokia štai politikos ir biurokratijos kraujomaiša. Alergiška idėjoms, logikai ir iš tiesų visuotinei gerovei.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
BEREKLAMOS:
