Meniu
Prenumerata

penktadienis, kovo 1 d.


KOMENTARAS
Politikų ir valdžios institucijų automatinis refleksas – griežtinti, riboti, uždrausti
Artūras Jonkus
Asmeninis archyvas
A. Jonkus.

Jei fondas, iš kurio buvo pavogti pinigai, veikė Estijoje ir buvo reguliuojamas Estijos institucijų, o žmogus pavogtus pinigus pralošė irgi Estijoje, kodėl Lietuvos politikai ir valstybės institucijos taip noriai griebiasi griežtesnio reguliavimo vėzdo Lietuvoje? Ar visose srityse, ką padarys lietuviai užsienio šalyse griežtinsim reguliavimą Lietuvoje?

Kad nekiltų abejonių dėl šio komentaro intencijų, iš karto deklaruoju, kad nekonsultuoju nė vienos iš susijusių šalių ar kažkurios iš industrijų asocijuotų struktūrų.

Lietuvoje gaji nuomonė tarp politikų ir valstybės institucijų atstovų, kad visuomenėje viskas gali būti sutvarkoma tik dar griežtesniais ribojimais, reguliavimais, nežiūrint ir net nebandant pažvelgti į faktus, kurie dažnai rodo, jog tie reguliavimai ar apribojimai neveikia.

Būna kitų atvejų, kai institucijos laisvai traktuoja įstatymus ir savo nuožiūra baudžia verslą remdamosi dviprasmiškomis ar nelabai aiškiomis įstatymų formuluotėmis. Jau ne kartą teko rašyti apie institucijų bandymą kištis į žiniasklaidos laisvės sritį per dviprasmiškai suformuluotą Reklamos įstatymą. Šiaip įstatymas senai priimtas, bet pasikeitus institucijos vadovui tiesiog atsivėrė akys, kad jį galima traktuoti ir kitaip, ir prasidėjo raganų medžioklė.

Kiekvienoje visuomenėje, taip pat ir Lietuvoje, lošiančiųjų, rūkančiųjų ir turinčių kitas priklausomybes visada bus mažesnė dalis žmonių. Kai valdžia nori griežtinti reikalavimus kažkam kitam, bet ne man, dauguma tam visada pritars ir noriai palaikys. Tad politikai visada galės prisidengti tuo, jog visuomenė juos palaiko.

Bet ar ne valdžios ir politikų pareiga ieškoti ir rasti efektyviausius būdus, kaip mažinti žalą tų veiklų, kurios yra legalios, tačiau turi ir neigiamą įtaką visuomenei. Visiškas tam tikrų sričių uždraudimas dažnai turi dar blogesnes pasekmes. JAV prohibicijos politika dvidešimto amžiaus pradžioje leido suklestėti alkoholio kontrabandai ir iškėlė tokius veikėjus, kaip Al Capone.

Uždraudus lošimo namus, visada atsiranda nelegali rinka ir ją valdo nusikalstamas pasaulis. Nelegali akcizinių prekių gamyba ir kontrabanda tapo dalimi diktatorių pajamų. BBC teigimu, Aliaksandros Lukašenkos režimas per metus už nelegalią cigarečių gamybą ir kontrabandą vien į Jungtinę Karalystę per metus gauna per 160 mln. eurų.

„BaltCap“ istorija kelia labai didelį norą politikams griežtinti reguliavimą, uždrausti reklamą ir, matyt, bus dar kitų iniciatyvų. Bet ši istorija yra ne tik apie lošimų verslą ir jo reguliavimą. Tai apie mūsų politikų ir valdžios institucijų automatinį refleksą į bet kokią kritinę situaciją – riboti ir uždrausti visiškai nebandant pirmiausia suprasti, kas iš tikrųjų įvyko, kur įvyko ir ieškoti racionalių išeičių, kurios realiai mažintų žalą.

Skaitydamas „15min“ grupės vadovo Tomo Balžeko komentarą apie siaurą politikų mąstymą šioje situacijoje su viskuo galėčiau sutikti, bet yra vienas „bet“. Kol žiniasklaida pati palankiai priims ir pritars visiems nepagrįstiems ribojimams ir griežtinimams nekeldama valdžiai klausimų, kol tai neliečia pačios žiniasklaidos verslo, tol valdžios institucijos ir politikai lengva ranka ribos, draus ir papildomai reguliuos visus verslus, įskaitant ir žiniasklaidą. Ir dauguma visuomenės visada tam pritars, nes didesnės dalies žmonių tai nelies, o politikų viešai niekas neklausinės, ar tik draudimai ir ribojimai yra vienintelis sprendimas bet kokioje situacijoje.

Artūras Jonkus yra „Salve Agency“ vadovas

2024 02 09 10:34
Spausdinti