Pavadinkime jį tiesiog Piliečiu. Šį darbininkiškos profesijos vyrą arti pensinio amžiaus sutikau viename provincijos mieste. Rajono centre, kurį ne vieną kadenciją valdo meras iš tradicine vadinamos partijos ir kurio gyventojai paskutiniuose rinkimuose didžiąją dalį balsų atidavė už Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą – tiek vienmandatėje, tiek daugiamandatėje rinkimų apygardoje.
Pilietis laidė homofobiškus juokelius, skėlė rasistinį anekdotą, pasisakė apie neišvengiamas fizines bausmes vaikams ir galiausiai pradėjo analizuoti Rusijos Dūmos bei Lietuvos Seimo narių ir abiejų šalių gyventojų skaičiaus santykį. Rezultatas, žinoma, gautas ne Lietuvos naudai.
Tada Pilietis nusikeikė, nusispjovė, jo veidą nutvieskė triumfo šypsena ir visiems aplinkui turėjo tapti aišku, kad reikalai kaipmat pasitaisytų, jei Seime būtų kokiu pusšimčiu parlamentarų mažiau, o iš tų likusių, kadencijai pasibaigus, bent trečdalis būtų pasodintas į kalėjimą. Už blogus sprendimus, nes Pilietis gal ir gyvena geriau, bet ne tiek geriau kaip kaimynas.
Dar, sakė Pilietis, Baltarusijoje tai tvarka – keliai lygūs, tvoros nudažytos. Čia jau pastebėjau plyšius Piliečio logikoje, nes šiame, tebūnie anoniminiame, mieste praūžė toks trinkelių uraganas, kad negrįsta liko tik futbolo stadiono aikštė. Čia, žinoma, šiek tiek šaržuoju, bet ir dvidešimt kartų didesnio Gardino valdžia vargu ar galėtų sau tai leisti.
Neklausiau, už ką balsavo Pilietis praėjusiuose ir ankstesniuose Seimo rinkimuose, bet esu tikras, kad niekada už tą pačią partiją. Ir beveik neabejoju, kad kituose mero rinkimuose jis balsą atiduos už dabartinį. Nes logika akmeninė – trinkelės miesto aikštėje yra savaime iškalbingos.
Pilietis yra toks, koks yra, vargu ar jo nuomonę kas bepakeistų. Tačiau jis pasitarnauja kaip atsitiktinai pasitaikęs pavyzdys apibūdinti lietuviško populizmo esmę – Piliečio ir populistų politikų santykį. Pilietį apnikusi nostalgija, tvirtos rankos ilgesys, permainų baimė. Jo elgesys įžūlus, o emocijų tirpale išmarinuotas požiūris naivus, banalus, komiškas ir piktdžiugiškas. Aptariamas pilietis yra visų šių populizmą gimdančių elementų koncentratas, tačiau tam tikros jo savybės būdingos didesnei daliai visuomenės. Į jas ir taikosi populistai.
Pilietį apnikusi nostalgija, tvirtos rankos ilgesys, permainų baimė. Jo elgesys įžūlus, o emocijų tirpale išmarinuotas požiūris naivus, banalus, komiškas ir piktdžiugiškas.
Ne visada sėkmingai. Štai nuo Vengrijos kraštutinių dešiniųjų nukopijuotas Valentino Mazuronio ir Darbo partijos mėginimas į Seimą išjoti ant pabėgėlių baubo patyrė fiasko. Taip pat nutiks ir su Rolando Pakso iniciatyva surengti referendumą litui sugrąžinti.
Tačiau tai nereiškia, kad populizmo virusas slopsta. Priešingai – jis prasiskverbęs į aukščiausios valdžios kabinetus. Nepralenkiamas naivaus populizmo egzempliorius, matyt, yra Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Patvirtinkime tai jo paties žodžiais: „Aš klausdavau per susitikimus, ar ateitumėte į referendumą balsuoti dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo iki 121? Visose salėse pakildavo turbūt visos rankos, sakydamos, kad balsuotų.“
Agresyvesnės formos populizmas brandinamas Vyriausybės rūmuose, kuriuose įnirtingai ieškoma tokiam populizmui būtinų priešų ir baubų. Jų vaidmenį dabar bandoma primesti prekybos tinklams, atliekų deginimo jėgainėms, iš dalies – ir žurnalistams, kuriuos mėginama supriešinti su socialiai jautriausiomis visuomenės grupėmis.
Įdomiausias yra atliekų deginimo jėgainių atvejis, kai Seimas buldozeriu, atmesdamas prezidentės veto, uždraudė jas statyti arčiau kaip 20 kilometrų nuo gyvenviečių. Kaip ir dera populistams, iš premjero lūpų ir jo patarėjų įrašų socialiniuose tinkluose liejosi tulžis apie nuodijamus Lietuvos žmones, privačių ir (kaip be to!) užsieniečių verslų godumą bei kitos emocijos, neparemtos faktais, ar tyčia klaidinga informacija. Skandinavijos patirtis, kuri šįkart sklaido populistų miglą, atmetama, nors ji puikiausiai tinka, kai reikia argumentų pagrįsti alkoholio reklamos draudimams ir valstybinio monopolio kūrimui. Svarbus šios istorijos aspektas, kad premjero namas yra vos keli kilometrai nuo Vilniuje suplanuotos atliekų deginimo jėgainės. Jei šis projektas žlugs, bus galima aptarti dar vieną populizmo bangos atneštų politikų bruožą – polinkį į autokratiją ir asmeninės naudos iškėlimą virš visuomenės interesų.
Galiausiai tvenkiasi dar vienas populizmo pūlinys, kurio priešakyje – Seimo nariai Naglis Puteikis, Mindaugas Puidokas ir kiti kovotojai prieš vaikų teisę užaugti be smurto šeimoje. Net jei sistema ir neveikia tobulai, įteisinti ir iš esmės ginti vaikus nuo smurto Lietuvai prireikė labai daug laiko. Čia ir yra didžiausias populizmo vėžys – jis ėda mūsų visų laiką, brangiausią ir greičiausiai senkantį resursą.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
