Politikai vis dažniau siekia patenkinti būtinuosius žmonių poreikius, nepriklausomai nuo jų pačių veiklos ir pastangų.

Pavyzdžiui, diskusijose dėl minimalios mėnesinės algos nuolat girdime, kad už tokią sumą neįmanoma išgyventi, todėl ją būtina didinti. Kitas pavyzdys – Lietuvoje siūloma įvesti minimalių poreikių krepšelį, kuris nustatytų, kiek pajamų būtina gauti asmeniui, kad jis galėtų išgyventi. Su šiuo rodikliu siūloma sieti ne tik visą socialinę paramą, bet ir bazinę pensiją ar net minimalią algą. Ką reiškia poreikiais grįsta politika žmonėms bei valdžiai ir kur ji veda? Jei jau valdžia imasi nustatyti, kokį mažiausią atlygį už darbą arba kiek socialinės paramos gyventojas turi gauti, vertėtų šiuos dydžius padaryti kuo mažiau politiškus. Kad politikai negalėtų žaisti visuomenės jausmais ir dalyti pažadų, kurių nesugebės ištesėti. Tad atlyginimų ar socialinės paramos dydžius susieti su objektyviais ir nuo politikų užgaidų nepriklausančiais dalykais yra prasminga. Bet tai dar nereiškia, kad bandymas pamatuoti minimalius žmonių poreikius yra tinkamas ir objektyvus rodiklis.

Vien dėl to, kad susiesime algas bei išmokas su poreikiais, galimybės jas mokėti nepasikeis.

Pirmiausia, kad ir kaip stengtumės nustatyti būtinuosius ar minimaliuosius poreikius, rezultatas bus labai netikslus. Pavyzdžiui, teigiama, kad siūlomas minimalių poreikių krepšelis, kurio dydis gali siekti apie 250 eurų žmogui, apskaičiuotas remiantis statistikos informacija, kiek šalies gyventojai pinigų išleidžia namų ūkiui ir, dietologų duomenimis, kiek kainuoja minimaliai reikalingas maistas. Tačiau akivaizdu, kad kaime gyvenančio žmogaus būtinosios išlaidos gali ne procentais, o kartais skirtis nuo įsikūrusio didmiestyje. Dar didesnė problema – o kas gi yra tie minimalūs poreikiai? Skaičiuosime tik minimalų kalorijų kiekį per dieną ar galvosime ir apie maisto racioną? Jei kalbame ne apie maistą – dar sudėtingiau. O transporto išlaidos yra būtinosios ar ne? Kaip dėl televizoriaus ar interneto? Žinoma, visada galime tiesiog užbrėžti brūkšnį, suskaičiuoti vidurkį ir gauti kokį nors skaičių. Bet nereikėtų turėti iliuzijų, kad jis bus tikslus ar objektyvus. Nuo to, kokias išlaidas priskirsime būtinosioms ir kokį ar kur gyvenantį žmogų turėsime omenyje, minimalių poreikių krepšelis skirsis du ar tris kartus. Tad „būtinųjų poreikių“ sąvoka lygiai taip pat skatina diskutuoti bei politikuoti kaip ir kiti rodikliai. Yra ir antra, dar svarbesnė, problema. Minimalios algos nustatymas ar socialinės paramos susiejimas su būtinaisiais poreikiais visada susijęs su didesnėmis lėšomis. Kiekvienas minimalios algos pakėlimas reikalauja papildomų pinigų tiek įmonėms, tiek valdžios institucijoms. Jei socialinė parama būtų susieta su numatytu minimalių poreikių krepšeliu, kuris taip pat būtų indeksuojamas pagal kainas, tai smarkiai padidintų lėšų poreikį į biudžetą. Kad minimalių poreikių krepšelis išaugintų biudžeto išlaidas, akivaizdu iš jo įvedimo motyvo – iki šiol socialinės paramos dydis kyla lėčiau nei kainos ar gyvenimo lygis. Iš kur paimti šiuos pinigus? Jei vieni turi gauti daugiau, tai kas privalo daugiau sumokėti? Tad, susiedami minimalią mėnesinę algą ar socialines išmokas su tik iš pažiūros objektyviu, o išties neįmanomu tiksliai apibrėžti minimalių poreikių rodikliu, jas atribojame nuo to, kas yra kur kas objektyviau – nuo galimybės. Valdžios biudžetas, iš kurio mokamos socialinės išmokos, ir įmonių biudžetai, iš kurių mokami atlyginimai, – ne guminiai. Vien dėl to, kad susiesime algas bei išmokas su poreikiais, galimybės juos mokėti nepasikeis. Tad neišvengiamai reikės nuspręsti, kas bus tuomet, kai subjektyviai apibrėžiami poreikiai prasilenks su finansinėmis galimybėmis? Nuo 2012 m. minimali mėnesinė alga Lietuvoje išaugo net 50 proc. Galima sakyti, kad ir gerai. Net už 380 eurų pragyventi sunku, todėl ją reiktų kelti toliau. Bet tuomet minimalus mėnesinis atlyginimas tampa didesnis už galimybę įmonei jį mokėti arba už darbuotojo gebėjimus jį pateisinti – žmogaus pajamos ne padidėja, o nukrinta iki nulio. Kai valdžios socialinių išmokų politika bus susieta su minimalių poreikių krepšeliu ir kai šis pradės augti sparčiau nei viešųjų finansų galimybės, tai ves arba prie didesnių mokesčių, arba prie didesnės valstybės skolos (ir išaugsiančių mokesčių ateityje). Tai rodo, kad pagrindinė problema visgi ne tai, kad dar neradome politiškai objektyvaus rodiklio, pagal kurį gebėtume nustatyti, kieno kokios minimalios pajamos turėtų būti. Jo apskaičiuoti ir neįmanoma. Esmė tai, kad mūsų pajamos ir dabar priklauso nuo objektyvių veiksnių, tokių kaip šalies produktyvumas ar valstybės biudžeto galimybės. Bandymas nuo šių veiksnių atsiriboti ir išrasti kitą politiškai apibrėžiamą, neva objektyvų rodiklį taps dar vienu akstinu politikams dalyti tai, ko jie neturi. O kai prireiks daugiau pinigų, susimokėti už tai kaip visada teks mokesčių mokėtojams. Vytautas Žukauskas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas