Prabanga yra atsisakyti to, ką į mūsų šalį dirbti atvykstantys užsieniečiai gali sukurti.
Tai, kad Lietuvos visuomenė sparčiai sensta, pripažinti nesunku. Statistikai skaičiuoja, kad natūralus šalies gyventojų prieaugis išlieka neigiamas, todėl vyresnių žmonių dalis visuomenėje nuolat auga. Prognozuojama, kad 2050 m. Lietuvos gyventojų amžiaus mediana sieks 51 metus. Darbingo amžiaus žmonių per dešimtmetį sumažės net keturiais procentiniais punktais, o pensinio amžiaus gyventojai sudarys nebe penktadalį, o net ketvirtadalį visuomenės.
Pažadėti, kad sprendimų yra, politikams paprasta. Sunkiausia bus imtis atsakomybės juos įgyvendinti.
Teoriškai žiūrint, šalies demografinė situacija pasikeistų, jei didėtų gimstamumas, pailgėtų sveiko gyvenimo trukmė, sumažėtų emigracijos tempai arba į šalį galėtų atvykti daugiau imigrantų. Pirmieji du – itin mėgstami politikų. Išmokos vaikui gimus, vaiko pinigai ir įvairios sveikatinimo programos nuolat atsiranda kone kiekvienos politinės jėgos programoje. Tačiau užtikrinti, kad vaikų iš tiesų daugės, o gyventojai bus sveikesni, ne taip jau ir paprasta.
Išsivysčiusiose šalyse gausios šeimos yra greičiau išimtis nei taisyklė. Ir, nepaisant skatinimo programų, jų linkstama turėti vis mažiau. To priežastis – gyvenimo būdo ir vertybių pasikeitimai, o ne lėšų ar sąlygų trūkumas vaikams auginti.
Tikslas prailginti sveiko gyvenimo trukmę taip pat nėra paprastai pasiekiamas. Tai ilgas procesas, reikalaujantis esminių pokyčių ir kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų.
Legalios imigracijos didinimo kelią kaip vieną būdų spręsti demografines problemas daugelis kritikuoja. Pirmiausia, sako jie, pradėkime nuo svetur išvykusiųjų susigrąžinimo.
Ženklų, kad žmonės nori grįžti, yra. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2022-aisiais trečius metus iš eilės į gimtinę grįžtančių Lietuvos piliečių buvo daugiau nei išvykusių, skirtumas siekė 2 tūkst. asmenų. Tačiau jis – nepakankamas, kad kompensuotų visą išvykusiųjų skaičių. Juk jų tiek, kiek šiandien gyvena Vilniuje ir Kaune kartu sudėjus.
Kita vertus, gyventojų skaičiaus grąžinimas į Marijono Mikutavičiaus apdainuotus tris milijonus negali tapti buku tikslu. Demografinė ateitis, amžiaus grupių proporcijos, populiacijos tvarumas turėtų tapti esminiu siekiu. Žinoma, nepamirštant ir šalies ekonomikos konkurencingumo ir plėtros, taip pat žmonių gyvenimo kokybės užtikrinimo.
Neskatinant legalios imigracijos to padaryti neįmanoma. Darbuotojai iš užsienio papildo šalies darbo rinką, daugeliui ekonomikos sektorių leidžia išlikti dinamiškiems ir konkurencingiems. Imigrantai gali užpildyti ne tik aukštos kvalifikacijos profesijų spragas, bet ir tas, kur vietos gyventojai nebenori dirbti. Arba tas, į kurias specialistų Lietuva neparuošia. Dalis čia atvykstančių specialistų atsiveža žinias, patirtį. Tai jų savo darbu sukuriamą vertę padidina kelis kartus.
Priminti, kad dirbdami Lietuvoje užsieniečiai čia sumoka mokesčius ir taip prisideda prie mūsų pensijų finansavimo, nereikia. Geriau pabrėžti, kad jie tampa reikšmingu ekonomikos tvarumo ir augimo veiksniu. Prabanga yra atsisakyti to, ką į mūsų šalį dirbti atvykstantys užsieniečiai gali sukurti.
Nepaisant to, į imigraciją Lietuvos gyventojai žvelgia labiau neigiamai nei teigiamai. Paklausti, kodėl, kalba apie grėsmę visuomenės saugumui ir tautos išlikimui, dėl neva pigesnės darbo jėgos antplūdžio mažėsiančias algas, augsiančias socialines išlaidas imigrantų šeimoms išlaikyti ir integracijai užtikrinti.
Metų pradžioje kilęs šurmulys dėl Seimo nario Justo Džiugelio vadovaujamos darbo grupės darbo rinkos problemoms spręsti Vyriausybei pateiktų rekomendacijų įrodo, kad baimė užkerta kelią konstruktyviai diskusijai. Ir kad politikų ietys dėl sprendimų, kaip tobulinti Lietuvos demografinę perspektyvą bei stabilizuoti šalies darbo rinką, kirsis vis dažniau. O lengviausia bus nedaryti nieko. Tačiau sprendimai pribrendę ir neišvengiami.
Greitų jų nėra, bet yra tokių, kurie atrodo per gerai, kad būtų tiesa. 2022 m. viduryje Seime buvo priimti darbo migracijos sistemos pakeitimai, kurie leis rinkai suveikti greičiau – darbuotojų trūkstant, jų atsivežti keliais mėnesiais greičiau.
Tai ypač reikšminga, turint galvoje, kad atvykti į Lietuvą dirbti galima tik su darbdavio kvietimu. Darbdavio netekus, netenkama ir leidimo gyventi mūsų šalyje. Tad atvykėliai čia ne tokie kaip dalyje Vakarų valstybių – jie atvyksta dirbti, o ne pasinaudoti mūsų sukuriama gerove. Socialinės apsaugos ar švietimo sistema. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką šeimą į Lietuvą atsivežti lengviau gali tik aukštos kvalifikacijos specialistai, turintys aukštesnes pajamas.
Tai tik keli mitai, kliudantys pokyčiams. Naujuosius metus Lietuva sutiko drąsiai žvelgdama į ateitį. Nuo to, ar baimei atsuksime nugarą, priklausys, kaip gyvensime ne tik 2023 m., bet ir artimiausiais dešimtmečiais.
Kotryna TAMKUTĖ yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto komunikacijos vadovė.
BEREKLAMOS:
