BNS fotoRekordinius 2021-uosius metus Lietuvos pramonė pabaigė įspūdingu rezultatu. Statistikos departamento duomenimis, apdirbamosios gamybos šakos pernai sukūrė net 21 proc. daugiau produkcijos (palyginamosiomis kainomis) nei per 2020-uosius. Gruodžio mėnesį apdirbamosios gamybos produkcija buvo 6 proc. didesnė nei lapkritį, o palyginti su atitinkamu 2020 m. mėnesiu šoktelėjo net 35 proc. Tiesa, šį rezultatą kilstelėjo rafinuotų naftos produktų gamyba – įmonės „Orlen Lietuva" rezultatai. Vis dėlto, net ir atskaičius rafinuotų naftos produktų gamybą, metinis pramonės produkcijos augimo tempas gruodį siekė įspūdingus 26 proc.
Pramonės šuolis – sėkmės istorija, su kaupu kompensavusi kitų sektorių praradimus. Vakcinacijos proveržis, karantino ribojimų laisvinimas, pigių pinigų lietus ir beprecedenčiai vyriausybių skatinimo planai pernai paruošė dirvą sparčiam pasaulio ekonomikos atsigavimui. Deja, daugelyje pasaulio vietų gamintojai šį paklausos šuolį pasitiko pustuščiais sandėliais ir po karantino praretėjusiomis darbuotojų gretomis. Karantinas ir kiti suvaržymai išbalansavo gamybos procesus, sutraukė tiekimo ir logistikos grandines, kurios atsikuria lėtai ir norintiems greičio daug kainuoja. Tokia situacija atvėrė naujų nišų: arčiau Vakarų esančios dinamiškos Lietuvos gamybos įmonės šiomis galimybėmis pasinaudojo. Trumpėjant tiekimo grandinėms, jos perėmė užsakymus ir stebino istoriniais produkcijos apimčių rekordais.
Produkciją augino beveik visos pramonės šakos. Nors reikšmingiausią proveržį pernai pademonstravo chemijos pramonė, o tiksliau testavimo komponentų ir reagentų vakcinoms gamintojai, vis dėlto šis savalaikis apdirbamosios pramonės apsukų spurtas buvo plačiai diversifikuotas. Tik gėrimų, maisto produktų gamyba bei spausdinimo ir įrašytų laikmenų tiražavimo veikla tenkinosi vienaženkliu produkcijos augimu. Visų kitų pramonės šakų rezultatai kilo dviženkliais tempais. Odos ir tekstilės, elektros įrangos, metalo gaminių produkcijos apimtys per metus išaugo penktadaliu; kompiuterinių, elektroninių ir optinių gaminių, medienos, baldų ir pagrindinių metalų – grubiai apie 30 proc., o transporto priemonių ir chemijos pramonės produkcija buvo daugiau nei 40 proc. didesnė nei prieš metus.
Šie rezultatai palieka dar didesnį įspūdį žinant, kokiomis sudėtingomis aplinkybėmis įmonėms pernai teko veikti. Pandemijos rizikos, karantinų paaštrintas darbuotojų stygius, dviženkliais tempais besipučiančios darbo sąnaudos, medžiagų ir žaliavų trūkumas ir kainų fejerverkai tarptautinėse rinkose – tik dalis viso paveikslo. Neramina tai, kad šis nepalankių aplinkybių šleifas driekiasi ir į šiuos metus, o Lietuvos gamintojai praktiškai remiasi į gamybos galimybių lubas. Apie tai byloja rekordinėse aukštumose strigęs gamybos pajėgumų panaudojimo lygis, chroniškas kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas ir žemesnis, nei kitose jaunesnėse ES narėse investicijų į mašinas ir įrengimus lygis. Norint išlaikyti aukštesnį plėtros tempą, būtina didinti gamybos pajėgumus investuojant, atnaujinant įrengimus, efektyvinant procesus, keliant našumą.
2022-ieji, panašu, bus šiek tiek kitokie nei pernai. Jau vien įspūdinga palyginamoji bazė slopins pramonės augimo skaitinę išraišką. 2022 m. perspektyvas papildomai niaukia įsisiūbavusi energetikos krizė, kurios poveikis nėra vien tiesioginis. Per gamybos ir logistikos sąnaudas šis energijos nešėjų šokas veikia kone visas tarpinio vartojimo prekių kainas, tad pirminis infliacijos impulsas taip greitai nenuges.
Geopolitinių įtampų keliamas neapibrėžtumas. Eksporto plėtra ir tinkama reputacija užsienio investicijų pritraukimui – mūsų mažos atviros ekonomikos sėkmės receptas, leidžiantis įšvirkšti daugiau pinigų į seklią Lietuvos vidaus rinką ir palaipsniui keisti ekonomikos struktūrą prisikviečiant aukštesnės pridėtinės vertės įmones. Į šiuos du ekonominius kanalus nusitaikė dėl Taivano atstovybės įpykusi Kinija. Ji grasina imtis sankcijų, nukreiptų ne tiesiogiai prieš Lietuvą, bet prieš mūsų eksporto partnerius Vokietijoje, Skandinavijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse. Nors geopolitinis fonas šiuo metu ypač nepalankus ir karštų rizikos židinių daugėja, šio klausimo apleisti negalima. Metas partizaninį marketingą primenančią vertybinę politiką pateisinti diplomatine branda – kuo skubiau užtikrinti, kad ši priešprieša iš vienašališko Lietuvos lygmens pakiltų į viso ES regiono lygmenį.
Indrė Genytė-Pikčienė yra „INVL Asset Management" vyriausioji ekonomistė
