Kartą bulvarinių interneto dienraščių strategai nusprendė nuveikti ką nors gero artėjančio Lietuvos šimtmečio minėjimo proga, todėl padidino pranešimų srautus iš serijos: naujausi britų mokslininkų atradimai moterų frigidiškumo bei vyrų potencijos sutrikimų klausimais.
Apsvaigę nuo stulbinamos sėkmės ties tuo nesustojo ir sugalvojo surengti konkursą „Idėja Lietuvai“. Kilo neregėtas vajus: liaudis rašė skrebeno, siuntė balsavo, kol galiausiai iškilmingai paskelbta pora geriausių idėjų. Vieną iškart visi pamiršo, o antroji – „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“ – iki šiol skamba aktų salėse, ministerijų koridoriuose ir antivalstybiniuose Tapino mitinguose.
Iš pradžių pagalvojau, kad tos idėjos formuluotė – „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“ – tokia slidi ir paini yra tik dėl to, kad bulvarinės žiniasklaidos darytojai bei jos vartotojai susiduria su sunkumais, kai tenka žodžiu ar raštu reikšti savo mintis. Taip jau jiems netyčia išėjo sudėlioti esą mokytojai yra prestižinė profesija. Bet tik iki 2025 metų. O kaip bus po 2025-ųjų? Bus nebeprestižinė? O kodėl?
Gal ir negražu tos formuluotės ir redakcijos autorius erzinti. Dar apkaltins patyčių skatinimu. Šiais laikais labai sudėtinga ką nors kritikuoti taip, kad niekas neįsižeistų. Kažkada radosi klystmintė, esą yra dvi Lietuvos. Jei koks politikas kažką samprotauja apie Lietuvos reikalus, šešėlinės – antrosios Lietuvos – spaudos atstovai tuoj įsižeidžia, šaukia perpykę: o kur šitame ateities projekte antroji Lietuva?
Dar ne visi įsikirtom, kas ta antroji Lietuva, o aplink visi jau kalba apie „apačių Lietuvą“. Kur tie mūsų „apačiai“ gyvena? Žemaitijoje tikrai tokių nėra. Aukštaitijoje irgi neteko sutikti. Ir pačių jų balso ar pozicijos jokiais klausimais negirdėti. Gal čia tie, kurie išrinko žaliuosius valstiečius į Seimą? Pamatė, ką padarė. Ir prarado amą. Tyli. Po „apačių“ kitą Seimą mums išrinks irokėzai. Paskui – seminolai. Mohikanai. Šejenai. Sijai. Jų yra daug. Vienas toks įtartinas interneto resursas gąsdina, esą yra 100 Lietuvų.
Švietimo sritį valdo ne „apačiai“, bet eskimai. Kai mokytojai užgrobė ministeriją, pirmiausia jie pastebėjo, kad viduje šalta. Teko atgabenti šiltesnių miegmaišių iš Elektrėnų, kad pratemptų bent vieną naktį. Kiekvienas daiktas ir biurokratas toje ministerijoje pučia šaltį – ir į vaikus, ir į mokytojus, ir į švietimo idėją apskritai.
Negalima sakyti, kad streikas baigėsi niekuo. Daugeliui atsivėrė akys. Ypač ministrui pirmininkui, kuriam apsireiškė vizijos apie Kremliaus perversmininkus „konservatorius tapininkus“ mokytojus. Vizijoms pasibaigus Skvernelis pastebėjo, kad ir pats nelabai tiki tuo, ką pasakė. Gelbėdami padėtį atsakingi pareigūnai užsivedė laiko mašiną, nukeliavo porą mėnesių atgal į praeitį ir suėmė Paleckį bei kelis jedinstvininkus.
Tada dar Paksas nukako į Kremlių derėtis dėl taikos regione ir pasaulyje.
Visi tie antgamtiniai reiškiniai taip kalė per viešosios nuomonės padalas, kad mokytojus visi pamiršo.
Mokytojai, pasirodo, tokia galinga visuomeninė jėga, kad, kol streikavo 2–3 procentai jų, premjerui, jog įrodytų esą valdo padėtį, teko pakeisti 3 ministrus.
O gaila. Mokytojai, pasirodo, tokia galinga visuomeninė jėga, kad, kol streikavo 2–3 procentai jų, premjerui, jog įrodytų esą valdo padėtį, teko pakeisti 3 ministrus. Įsivaizduokit, kas nutiktų, jei sugalvotų streikuoti 70–80 procentų mokytojų. Gal net susivoktų, kad dėmesio nukreipinėjimas prie nieko neprives – teks susėdus kalbėtis apie problemų esmę ir ieškoti būdų, kaip jas išspręsti.
Iš posto verčiama švietimo ir mokslo ministrė paskutiniąją dieną pasakė, kad Lietuvoje mokytojų yra 6000 per daug. Ką čia bepridursi. Kai bijai mokytojams į akis pažiūrėti, tada ir vienas – per daug. Ir universitetų per daug. Ypač visokių docentų, kurie į rankas gauna po 100 ar net 300 eurų. Ir turi daug laisvo laiko veikti ką nori. Vairuoti taksi. Megzti kojines. Dėstyti privačiai. Per daug buvo visokių pedagoginių ir edukologinių universitetų. Vieną būtinai reikėjo uždaryti. Pedagogus gali ruošti bet kas, tačiau bet kas iš VU – nelabai. VDU irgi, faktiškai, savimi patenkintas: po susijungimo su LEU leido Vilniuje paegzistuoti edukologinei akademijai. Nesuprasi, ar kam dar viso to reikia.
Juk mokytoju būti gali visi. Yra tokia programa – „Renkuosi mokyti“. Nebūtina kelnes trinti pedagoginiame. Jei ko nesuprasi mokykloje, galėsi kokius kursus nuotoliniu būdu įsiskaityti. Visko gyvenime pasitaiko: užtrūko karvė, šernai bulves iškniso, briedžiai pasėlius ištrypė – renkuosi mokyti! Uždarė makaronų kombinatą, kuriame visą amželį išdirbau – nieko tokio – renkuosi mokyti! Bankrutavai, prasilošei, paliko žmona? Ne bėda, nes veikia programa „Renkuosi mokyti“. Atėję į mokyklą grynųjų jūs užsikalsit ne tiek jau daug, bet, kol susirasit geresnės veiklos gyvenime, mokykla – nebloga stotelė. Paskubėkite, kol ministerijos svetainėje kabo idėjos „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“ įgyvendinimo planas. Tapkite Plano dalimi. Paragaukite prestižo iki 2025-ųjų.
