Turbūt natūralu, kad savo sveikata susirūpiname tuomet, kai sunegaluojame. Taip pat ir apie ekonomikos sveikatą daugiausiai kalbame, kai matome jos ligas ir ieškome receptų gydyti.

Tačiau juk visi puikiai suprantame, kad tiek žmogaus, tiek ir ekonomikos sveikatai bene svarbiausia yra prevencija ir ankstyva diagnostika. Statistika rodo, kad šiandien Lietuvos ekonomika auga, nedarbas mažėja, o atlyginimai didėja. Tad paviršutiniškai žiūrint atrodytų, jog nerimauti dėl ekonomikos sveikatos priežasčių lyg ir nėra. O žiūrint giliau? Nesenai Europos Komisijoje parengėme „Šalies ataskaitą Lietuva 2017“ (PDF dokumentas) – išsamų dokumentą, tarsi rentgeno spinduliais peršviečiantį visus Lietuvos ekonomikos sektorius, kuriame į Lietuvos ekonomiką pažiūrėjome plačiai ir visapusiškai. Pirmasis pastebėjimas susijęs su dabartimi. Nors makroekonominiai Lietuvos rodikliai tikrai neblogi, dauguma socialinių rodiklių neblizgame. Štai beveik trečdalis Lietuvos gyventojų priskiriami skurdo ar socialinės atskirties rizikos grupei, tarp bedarbių šis rodiklis siekia 75 proc., o senatvės pensijos amžiaus grupėje – 37 proc. Tai yra vieni blogiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Nelygybė – taip pat viena didžiausių ES ir didėja. 2015 metais 20 proc. turtingiausių Lietuvos gyventojų pajamos buvo 7,5 karto didesnės nei 20 proc. neturtingiausiųjų. Svarbu suprasti, kad nelygybė neigiamai veikia ne tik socialinę aplinką (tai akivaizdu), tačiau ir ekonomiką (ne visuomet pripažįstama).

Svarbu suprasti, kad nelygybė neigiamai veikia ne tik socialinę aplinką (tai akivaizdu), tačiau ir ekonomiką (ne visuomet pripažįstama).

Tarptautinis valiutos fondas yra pastebėjęs, kad besivystančiose valstybėse didelė nelygybė gali sukelti socialines ar politines krizes, kurios ilgam pakerta ekonominį augimą. Tuo tarpu išsivysčiusiose valstybėse didelė nelygybė skatina perteklinį žemesnes ir vidutines pajamas gaunančių gyventojų skolinimąsi, kuris taip pat galų gale gali atvesti prie ekonominės krizės. Be to, didelė pajamų nelygybė turi neigiamos įtakos vartojimui, kuris pastaruoju metu yra vienas didžiausių Lietuvos ekonomikos variklių. Tad vienas iš didžiausių Lietuvos iššūkių – pasistengti, kad ekonominės gerovės didėjimą pajustų didesnė Lietuvos gyventojų dalis. Ekonominiai rodikliai tam ganėtinai patogūs. Antrasis pastebėjimas susijęs su ateitimi. Mažėjant darbingo amžiaus gyventojų skaičiui (o jo mažėjimas iš grėsmės jau virto realybe) atsiras vis didesnis spaudimas socialinei sistemai, darbo rinkai bei neproporcingai didelės infrastruktūros išlaikymo išlaidos. Šiandien dešimčiai dirbančiųjų tenka trys senatvės pensijos amžiaus sulaukę gyventojai, ir jei dabartinės tendencijos išliks, 2035 m. dešimčiai dirbančiųjų teks šeši senatvės pensijos sulaukę Lietuvos gyventojai. Atlyginimų dydis kyla ir toliau kils, o darbdaviai signalizuoja apie kvalifikuotų darbuotojų trūkumą. Taigi, Lietuvos iššūkis – kaip mažėjant darbingo amžiaus gyventojų skaičiui išlaikyti ekonomikos augimą ir artėjimą prie Vakarų Europos gyvenimo standartų. Juk net ir šiandien ekonomikos augimo tempais jau nebestebiname ir netgi tolstame nuo kai kurių Vakarų Europos valstybių. Vienintelis atsakymas – produktyvumas, kuris didėja ir artėja prie Vakarų Europos valstybių, tačiau vis lėčiau. Ši sąvoka ne visuomet suprantama teisingai ir dažnai klausiama – nejaugi darbštus lietuvis išties mažiau produktyvus už atsipalaidavusį Vakarų europietį? Deja, taip. Nes esmė yra ne individualus darbštumas ar pastangos, o darbe naudojamos technologijos, įrankiai, aplinka ir kuriamo produkto ar teikiamos paslaugos vertė. Kitaip tariant, kuo pažangesnės technologijos ir įrankiai naudojami, kuo palankesnė darbo ir verslo aplinka, tuo didesnis vidutinis darbuotojo produktyvumas. O to padarinys – didesnė kuriamų produktų ar teikiamų paslaugų vertė, kuri savo ruožtu leidžia turėti didesnį darbuotojo atlyginimo potencialą ir daugiau įplaukų į šalies biudžetą. Todėl sėkmingai žingsniuojant produktyvumo didėjimo kryptimi netgi darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimas nebūtų toks baisus. Svarbiausi produktyvumo didinimo veiksniai – švietimo sistemos kokybės didinimas, inovacijų politikos sutvarkymas bei investicijų skatinimas – temos, apie kurias jau daug kartų kalbėta ir, panašu, dauguma receptų yra žinomi. Tereikia politinės valios juos įgyvendinti. Ar jos užteks, parodys netolima ateitis. O kol kas galime mėgautis neblogais mūsų ekonomikos rezultatais. Bet tik kol kas. Marius Vaščega yra Europos Komisijos ekonominės politikos pareigūnas Lietuvoje