Po migdančiai nuobodžių pastarųjų dviejų prezidento rinkimų, ateinantieji bus išskirtiniai ir, nepaisant jų rezultatų, išjudins Lietuvos politikos pelkę. Galima surasti bent keletą aspektų, kuo artėjančios varžybos bus naudingos.
Pirma, jie žada intrigą, kokios Lietuva dar nėra mačiusi. Vienas paskui kitą į ringą besibraunantys kandidatai naujokai nusiteikę kovai iki paskutinio rinkėjų balso, o statistų vaidmenį palieka nuobodiems politikos senbuviams.
Atkaklios kovos ženklų pastebėjome dar nė neprasidėjus rinkimų kampanijoms, kai iš trasos ėmė kristi ambicingi pretendentai.
Štai visai neseniai kapituliavo konservatorius Žygimantas Pavilionis, naujo politinio žanro – skundo potencialaus oponento darbdavio akcininkams – išradėjas. Radikalus konservatorius Ž. Pavilionis būtų suteikęs debatams aštrių prieskonių ir įkvėpimo socialinių tinklų šmaikštuoliams, nes tokio savimylos ir arogantiško pretendento kovoje į prezidento postą dar neturėjome. Todėl jo sprendimas nedalyvauti net vidiniuose Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos rinkimuose gerokai nustebino.
Tačiau ne jis pirmas savikritiškai įvertino savo jėgas – žinomas verslininkas Robertas Dargis ambicijų atsisakė dar pavasarį, nors neįtikėtinai anksti žiniasklaidoje pasirodę užsakomieji straipsniai lyg ir turėjo patvirtinti rimtas milijonieriaus politines ambicijas. R. Dargis neturėjo jokių šansų prasibrauti į antrąjį turą, tačiau jo netektis irgi nuostolis rinkimų batalijų stebėtojams – Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas yra vizionierius, puikus oratorius ir savo sėkmės kalvis. Pasinaudojęs gausiu eteriu jis galėjo tapti bent jau dirgikliu išlaikytinių sindromo tebekamuojamai mūsų visuomenei. Būtų įdomu stebėti jo dvikovą su kitu realiu kandidatu Antanu Guoga, kuris irgi turi vizijų, nors kalbėtojas yra prastesnis, o milijonus užsidirbo iš lošimų. Bent jau rinkėjai taip mano, tuo tiki ir tai... vertina.
Nepaisant šių nuostolių, politinių kovų gurmanų laukia tikra puota. Bent trys kandidatai – Gitanas Nausėda, Vygaudas Ušackas ir Ingrida Šimonytė – į debatus ir diskusijas turėtų įlieti išmanymo ir argumentų, o tai suteiktų bent šiokią tokią atgaivą demagogijos ir taškymosi epitetais politinei kultūrai, kuri vyrauja jau keliolika metų, bet ypač suklestėjo pastaraisiais. Dar pridėkime tokį retą politikoje humoro jausmą (intelekto požymis), kurį gali pademonstruoti ne tik I. Šimonytė, bet ir G. Nausėda bei V. Ušackas, jei tik jiems pavyks bent šiek tiek atsipalaiduoti. Tai turėtų tapti dar vienu teigiamu ir išskirtiniu rinkimų kovos bruožu.
Trečias privalumas – populiarūs ir charizmatiški kandidatai yra pajėgūs demaskuoti populistus. Jų daug antroje ir trečioje pretendentų lygoje, tačiau bent vieną ar du turėsime ir politikos sunkiasvorių kategorijoje. Pora tokių kandidatai jau ne vieną mėnesį minimi viešai, tačiau tik vienas jų yra nusiteikęs kovai. Labai abejotina, kad populiarusis Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis tam ryšis, ir beveik nėra abejonių, kad premjeras Saulius Skvernelis nuspręs rizikuoti. „Apačių prezidentas“, kaip sakė jį kelsiančių valstiečių dvasinis vadovas Ramūnas Karbauskis, susidurs akis į akį su plataus akiračio konkurentais, nors pats toliau Suvalkų „Kauflando“ nemato.
„Apačių prezidentas“, kaip sakė jį kelsiančių valstiečių dvasinis vadovas Ramūnas Karbauskis, susidurs akis į akį su plataus akiračio konkurentais, nors pats toliau Suvalkų „Kauflando“ nemato.
Ketvirtas, bet ne paskutinis, įsibėgėjančių rinkiminių kampanijų saldainis – pretendentų štabai, komandos ir bendražygiai. S. Skvernelis bent jau kol kas remiasi savo patarėjais ir artimiausia aplinka, kuri pridaro daugiau žalos, nei duoda naudos. Kitų pretendentų komandos kol kas irgi blyškios, nors ir galima atpažinti keletą veidų iš televizorių ekranų ar socialinių tinklų. Nepaisant kai kurių kandidatų teatrališkų prisistatymų, akis bado mėgėjiškumas. Iškalbingas pavyzdys iš G. Nausėdos štabo – už komunikaciją atsakinga komandos narė pranešimą žiniasklaidai apie lemiamą kandidato sprendimą siekti prezidento posto išsiuntinėjo iš asmeninio „Gmail“ pašto.
Ir galiausiai – desertas, arba kandidatų žinutės tautai. Praleidę visiškus kliedesius antroje ir trečioje lygoje, neriame į sentimentų ir banalybių jūrą aukščiausioje. R. Karbauskis bent jau yra nuoseklus žadėdamas, kad jo „dugno“ kandidatas ir toliau priešins visuomenę bei kils į kovą su inteligentais, miestiečiais ar Y kartos atstovais. Tačiau kiti žada vienyti ir įtikti visiems. Bet visiems reiškia niekam.
O taip norėtųsi kandidato, kuris kantriai paaiškintų, kad viskas yra ne taip ir blogai. Kad labai stengiantis galima padaryti šiek tiek geriau. Bent jau per vieną kadenciją. Tai būtų sveiko proto kandidatas. Ir jis daug laimėtų, net jei netaptų nugalėtoju.
Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ ir portalo Alfa.lt vyriausiasis redaktorius
