Kovą Seimą pasiekė Darbo kodekso pakeitimai, kuriais Vyriausybė siekia stiprinti profesines sąjungas, kolektyvinius santykius ir palengvinti sąlygas streikuoti. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad Lietuvoje „streikų skaičius išlieka stabiliai žemas, [...]. O kitose ES šalyse, tokiose kaip Prancūzija, Italija ar Belgija, streikai yra įprasta ir efektyvi darbuotojų interesų gynimo priemonė, kuri leidžia profesinėms sąjungoms veiksmingiau derėtis dėl darbo sąlygų.“ Bet ar kolektyviniai konfliktai išties ilgainiui didina darbuotojų gerovę?
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Valstybėse, kurias Vyriausybė pateikia kaip sėkmingus darbuotojų kovos už savo teises pavyzdžius, darbuotojų realiosios pajamos, įvertinus infliaciją, pastarąjį dešimtmetį daugiau mažiau stagnavo. Prancūzijoje ir Belgijoje jų augimas svyravo apie 1 proc. per metus, o Italijoje algos šiandien yra netgi mažesnės, nei buvo 2004 m. Akivaizdu – lėtėjant ekonomikai, neauga ir atlyginimai. Lietuvoje darbo užmokestis kurį laiką augo bene sparčiausiai ES, maždaug dešimtadaliu kasmet. Tam neprireikė nei masinių streikų, nei plačių kolektyvinių derybų.
Šiemet ne vienas lietuvis, skridęs su persėdimu per Miuncheną ar Frankfurtą, netikėtai tapo kolektyvinių ginčų dalyviu. Balandį, artėjant šimtmečio jubiliejui, „Lufthansos“ oro linijų darbuotojų profsąjunga paskelbė keturių dienų streiką. Dėl streiko atšaukti keli šimtai skrydžių, o kelionių planai sugadinti tūkstančiams keleivių. Tai ne tik trumpalaikis veiklos sutrikdymas – kelias dienas trunkančius streikus profsąjunga organizavo ir vasarį, ir kovą. Atsižvelgdamas į tai, kad „Lufthansos“ skrydžiai šiemet sklandžiai vyksta maždaug tik tris savaites per mėnesį, turbūt ne vienas keleivis rinksis kitų oro bendrovių paslaugas.
Dar prieš keletą metų, per pandemiją, nuo žlugimo „Lufthansą“ išgelbėjo Vokietijos Vyriausybė, bendrovei skyrusi 9 mlrd. eurų vertės pagalbą. Išvengti bankroto pavyko, tačiau jos finansinė būklė nedžiugina iki šiol – pelningumas 2025 m. nesiekė nė procento. Tad, nors „Lufthansos“ lėktuvus nuo tako periodiškai nustumia streikai, profsąjungų reikalavimai sparčiau didinti darbo užmokestį ir pensijas nėra įgyvendinami.
Darbuotojai yra neatsiejama įmonių dalis, tad jų atlyginimai tiesiogiai priklauso nuo įmonių finansinių rezultatų ir konkurencingumo. Streikai gali atsisukti prieš juos pačius.
Ši situacija puikiai iliustruoja, kad profesinių sąjungų veikla, siekiant trumpalaikių laimėjimų darbuotojams, gali tapti destruktyvi ilgalaikei įmonės sveikatai. Geras pavyzdys – tos pačios Vokietijos automobilių pramonė, kurios patiriami iššūkiai nuvilnijo ir per Lietuvą, įmonei „Aumovio“ pranešus apie užsidarymą. Profesinių sąjungų pasipriešinimas ir streikų nulemti trikdžiai apsunkino Vokietijos automobilių gamintojų galimybes laiku reaguoti į augančią konkurenciją iš Kinijos.
Profsąjungas neramino ir planai pereiti prie elektrinių transporto priemonių plėtros ir gamybos – juk dėl to būtų reikėję atleisti dalį darbuotojų, dirbančių su vidaus degimo varikliais. Deja, europiečiams įnirtingai aiškinantis savo kolektyvinius santykius, užsienio konkurentai nesnaudė – ir pačių elektromobilių, ir jiems būtinų baterijų tiekimo grandinėse įsitvirtino Kinijos ir JAV įmonės. Darbuotojams Europoje tai toli gražu ne į naudą.
Vokietijoje ir kitose Europos šalyse profsąjungos jau įtakingos – mūsų Vyriausybė nori šią praktiką perkelti ir į Lietuvą. Seime jau svarstomi Darbo kodekso pakeitimai, kuriais profesinėms sąjungoms suteikiamos papildomos teisės derėtis dėl įvairių darbo sutarčių sąlygų, pavyzdžiui, nuotolinio darbo, darbo laiko ar išeitinių išmokų. Vyriausybė taip pat siūlo įtraukti profsąjungų atstovus į valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių valdymą – jie turės sudaryti bent penktadalį valdybos narių. Kartu siūloma didinti profsąjungų galimybes streikuoti, padvigubinti įspėjamojo streiko trukmę ir sutrumpinti terminus, per kuriuos leidžiama taikiai spręsti ginčą įmonės viduje. Tikimasi, kad priėmus pakeitimus streikai „turės stipresnį poveikį darbdaviui, nes padidės veiklos trikdymo mastas, streikas taps ne tik simboliniu veiksmu, bet ir realiu spaudimo įrankiu“.
*****susije*****
Visgi darbuotojai yra neatsiejama įmonių dalis, tad jų atlyginimai tiesiogiai priklauso nuo įmonių finansinių rezultatų ir konkurencingumo. Tad streikai ir kitoks veiklos trikdymas gali atsisukti prieš juos pačius. Juk darbuotojų interesus jau aktyviai saugo ir teisės aktai, ir institucijos. Visa tai – jau minėtame sparčiai augančių atlyginimų kontekste. Tolimesnį darbo užmokesčio augimą gali užtikrinti ne konfliktų paieškos, o tai, kas veikė iki šiol, – sėkminga įmonių plėtra ir spartus ekonomikos augimas. Būtent į tai Vyriausybė turėtų sutelkti jėgas.
Ernestas Einoris yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertas
