Praėjusią savaitę Lietuvoje prasidėjo ilgai laukti, bet iki šiol nematyti politiniai reiškiniai. Vis daugiau Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narių bei su ja susijusių politikų ima vaduotis iš Naisių sindromo, psichologinės būsenos, kurios apimti žmonės besąlygiškai paklūsta juos įkaitais paėmusiam veikėjui.
Bėgo mėnesiai ir metai, bet niekaip negalėjau atsistebėti, kaip suaugę vyrai ir moterys aukoja savigarbos likučius ir kone aklai paklūsta dvasiniam valstiečių lyderiui Ramūnui Karbauskiui. Atrodo, jau Gretos skandalo pirmaisiais išrinktojo Seimo darbo mėnesiais turėjo pakakti atsikvošėti. Bet gal būtent tada netikėtai gautos valdžios apkvaišintų valstiečių galvose ėmė formuotis Naisių sindromas.
Valdžia iš tiesų daugelį svaigina lyg narkotikas, bet dar stipresnė yra baimė ją prarasti. Likus pusantrų metų iki eilinių Seimo rinkimų, o iš visų pakampių sklindant šnabždesiui, kad gal vertėtų surengti ir pirmalaikius, ne tik eilinių valstiečių frakcijos narių, bet ir Seimo pirmininko, net premjero mintyse ėmė tiksėti skaitikliai. 495, 494, 493, prabėgs vasara, įpusės rugsėjis ir, žiūrėk, liko mažiau nei 400 dienų iki naujų rinkimų, o po jų daugeliui liks tik saldūs prisiminimai ir kankinanti nežinomybė.
Pirmasis kaip reikiant pratrūko Viktoras Pranckietis. Seimo pirmininku tapęs politikos naujokas prieš pustrečių metų išlošė aukso puodą tapęs, bent jau teoriškai, antru žmogumi valstybėje. Praėjusią savaitę V. Pranckietis įrodė, kad jau tapo ir tikru politiku – „Alfa taško“ laidoje jis dar kalbėjo gana santūriai, tačiau netrukus jo buvo pilnas ir kitų portalų bei televizijų eteris, o kiekvienoje laidoje tonas vis griežtėjo. Supykęs, kad su niekuo nesitaręs R. Karbauskis parlamento vadovo kėdę atiduoda „socialdarbiečiui“ Gediminui Kirkilui, V. Pranckietis rėžė, jog valstiečių partijos pirmininkas pats turėtų kelerius metus pailsėti nuo šių pareigų. Tai – daugiau nei raudonas skuduras R. Karbauskiui, kuris iki šiol negali pamiršti, kaip iš jo partiją jau kartą atėmė Kazimira Prunskienė. Istorija gali pasikartoti.
Ko neatimsi iš R. Karbauskio, tai talento kurti sau priešus ir problemas. Kai opozicija ir žiniasklaida į Kultūros komiteto pirmininko išpuolius nebereaguoja, o į jį patį ima žvelgti su užuojauta, šis kimba į atlapus saviems. Tačiau nuversti V. Pranckietį nebus taip paprasta, ir R. Karbauskiui būtų parankiau dar kartą pakeisti nuomonę, nei patirti pažeminimą slaptame balsavime dėl nepasitikėjimo Seimo pirmininku.
Tačiau mūšis su V. Pranckiečiu tėra lengvas apšilimas prieš lemiamą R. Karbauskio partiją su Sauliumi Skverneliu, nuo kurios priklauso ir daugelio valstiečių likimas. Kol kas R. Karbauskiui pavyksta išlaikyti vis dar gana populiarų premjerą šalia savęs, naudingi jam buvo ir prapilti prezidento rinkimai. Tačiau paties S. Skvernelio ateities planuose R. Karbauskiui vietos gali ir nelikti.
Svarstyti galime bent tris scenarijus ir visais trims atvejais Naisių valdovas patiria vien nuostolius.
Rudenį atsilaisvinsianti komisaro kėdė Europos Komisijoje itin vilioja S. Skvernelį – tai ir kelis kartus dabartinę algą viršijančios pajamos, proga nukirsti visus saitus su R. Karbauskiu, o po penkerių metų – auksinis parašiutas, o gal dar vienas bandymas užimti prezidentūrą.
Antras variantas – S. Skvernelis stoja į valstiečių partiją, tampa jos pirmininku, pakeičia pavadinimą ir veda ją į kitus Seimo rinkimus. Rezultatas – 3–5 vieta, frakcija parlamente ir gal net mažesniojo brolio vaidmuo koalicijoje su pora ministrų portfelių. Kultūros komiteto pirmininko postą, beje, tektų aukoti.
Blogiausias scenarijus R. Karbauskiui būtų, jei S. Skvernelis nuspręstų kurti savo politinę organizaciją ir su ja šturmuoti Seimą. Tokiu atveju buvęs policininkas galėtų atlikti pagrindinio herojaus vaidmenį Naisių įkaitų gelbėjimo operacijoje, kuriai sėkmingai pasibaigus liktų gulėti politinis lavonas.
Ovidijus Lukošius yra portalo Alfa.lt ir žurnalo IQ vyriausiasis redaktorius
