BNS fotoKažkada tai buvo trofėjus, o dabar – spąstai. Savaitgalio ataka ant tilto per Kerčės sąsiaurį verčia jaustis nejaukiai kiekvieną rusą, gyvenantį okupuotame Krymo pusiasalyje. Įkyrūs ukrainiečių provincialai nėra jau tokie juokingi. Jie pasirodė esą klastingi, galingi priešininkai, galintys smogti per atstumą ir, regis, norintys tai padaryti.
Pusiau sugriuvusiam tiltui tapus nepatraukliu maršrutu, tūkstančiai rusų jau išvyksta sausuma per okupuotą Melitopolį, kaip teigia iš miesto pasitraukti turėjęs ukrainiečių meras Ivanas Fedorovas. Šiam gyvybiškai svarbiam transporto mazgui taip pat kyla grėsmė. Kadangi Kremliaus karo mašina ir taip kenčia dėl prastos logistikos, dabar išlaikyti miestą tampa dar svarbiau. Ten dislokuotos Rusijos pajėgos negali būti panaudotos gynybai (ar kontratakoms) kitur paremti.
Didžiausia Ukrainos sėkmė – smūgiai transporto sistemoms ir sandėliams, aprūpinantiems užpuolikų kariuomenę. Be maisto, atsarginių dalių ir amunicijos likę kariai gali rinktis tarp pasidavimo, maišto, dezertyravimo ir mirties. Taip pat įvykdyta naujų atakų prieš Antonivkos tiltą per Dnieprą, gyvybiškai svarbią Rusijos pajėgų aprūpinimo liniją šios milžiniškos upės šiaurės vakariniame krante, ir prieš geležinkelio mazgą Ilovaiske okupuotoje Donecko srityje. Tokmakas, paskutinė rytų-vakarų geležinkelio jungtis Rusijos okupuotuose pietuose, yra Ukrainos raketų veikimo zonoje. Rusijos bėdos (moralinės, logistinės, skaičiaus, vadovybės) tik didėja. Ukrainos pranašumas taip pat.
Augant kariniam spaudimui, žiūrėti Rusijos televiziją yra kaip niekad smagu. Režimo ruporų laidų vedėjams jau sunku paaiškinti užimtų teritorijų praradimą pastarosiomis savaitėmis, nevykusią mobilizaciją ir iki šiol negirdėtą, atvirai reiškiamą pasipriešinimą. Sprogimas ant Kerčės tilto sudavė dar vieną smūgį demagogams. Už 7,5 mlrd. dolerių (kyšiai ir papildomi mokesčiai) 2017 metais pastatytas tiltas buvo ne tik gyvybiškai svarbi ekonominės, politinės ir karinės galios gija. Jis įkūnijo trejais metais anksčiau Rusijos įvykdytą Krymo užgrobimą ir asmeninį Vladimiro Putino triumfą atkuriant Rusijos didybę.
Bet to jau nebėra. V. Putino nerangus pranešimas apie komisijos išpuoliui ištirti sudarymą pabrėžia Kremliaus šeimininko bejėgiškumą – pavojinga sudaryti tokį įspūdį negailestingame Rusijos politikos pasaulyje. Rusijos pakaliko Krymo vadovo pažerti „vandalų“ pasmerkimai ir teiginiai, kad Ukrainos išpuolis prieš „civilinę infrastruktūrą“ yra žmogaus teisių pažeidimas (kitaip nei Rusijos išpuoliai Ukrainoje), tik pabrėžia, kad Maskva tvirtai nekontroliuoja su karu susijusių naratyvų. Tą patį liudija ir nepaprastas gandas, kad išpuolį prieš tiltą įvykdė Rusijos jėgos struktūrų vidiniai elementai, galbūt siekdami sukurti pretekstą artėjančiam pralaimėjimui.
Nuotaika televizijoje pasikeitė (pasekite Julią Davis „Twitter“, kad susipažintumėte su toliau minimų klipų vertimais į anglų kalbą). Andrejus Kartapolovas, Rusijos fiktyvaus parlamento, Dūmos, narys, į atsargą išėjęs generolas, tiesiai šviesiai pasakė, kad „melas turi liautis“. Jis palygino oficialius pranešimus apie karą su melagingais 1941 metų Stalino laikų pranešimais.
Pompastiškais pareiškimais garsėjantis televizijos laidų vedėjas Sergejus Mardanas pripažino, kad „linksmas, satyrinis vaizdelis“ apie idiotus ukrainiečius ir vapaliojantį Joe Bideną buvo klaida. Tik tikra karo meto mobilizacija padės Rusijai išvengti pažeminimo nuo galingo priešininko rankos. Jo laidos svečias Jevgenijus Norinas nupiešė pralaimėjimo šmėklą: „Jugoslavija ant steroidų“, Rusijos Federacijos subyrėjimas į dešimt dalių ir priverstinė deindustrializacija.
Kol kas sprendimas aiškus: daugiau smūgių infrastruktūrai. Dūmos vicepirmininkas Piotras Tolstojus siūlo bombarduojant Ukrainą nublokšti ją atgal į XVIII amžių. Sergejaus Surovikino, Rusijos žudynių ir cheminio ginklo atakų Sirijoje sumanytojo, paaukštinimas vadovauti Ukrainos kampanijai reiškia dar daugiau siaubo artimiausiomis dienomis ir savaitėmis.
Tačiau pralaimėjimas Ukrainoje ir režimo pasikeitimas Maskvoje atrodo vis labiau tikėtini. Didžiausias klausimas – kas nutiks pirmiau.
E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
