Kas svarbiau – procesas ar rezultatas? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai kvailas klausimas liberalios ekonomikos šalyje, kur saldžiausius vaisius nusiraško pasiekiantys geriausių rezultatų. Liepos pradžioje išleistame „IQ Top“ žurnale paskelbtas 250 turtingiausių šalies žmonių sąrašas yra puikiausia, neskaitant vienos kitos išimties, iliustracija, kokį materialinį ir, tikėtina, moralinį apdovanojimą gali pelnyti tikslo žūtbūtinai siekiantys asmenys.
Tačiau net ir pernelyg nenutolus nuo verslo pasaulio galima rasti pavyzdžių, kai procesas svarbiau nei rezultatas. Už darbo valandas atlygį gaunančių profesijų atstovai (pavyzdžiui, teisininkai ar viešųjų ryšių specialistai) dažnai suinteresuoti, kad procesas truktų ilgiau, nors kliento reputacijai ir piniginei naudingiausia būtų kuo greičiau pasiekti rezultatą. Bet nesigilinkime, tai dviejų ar daugiau privačių šalių reikalas, be to, vykstant tokiam procesui generuojamos pajamos, kurios mokesčių pavidalu naudos suteikia ir visuomenei.
Tikra procesų klampynė mūsų tyko politikos ir biurokratijos sferose, kur net prisidengiama kilniais tikslais primityviam cinizmui užmaskuoti. Kritikai dažnai pelnytai klausia, ar tikrasis su badu Afrikoje besigalynėjančių nevyriausybinių organizacijų tikslas yra nugalėti badą, o gal svarbiau pats nesibaigiantis kovos procesas?
Nebūtina pavyzdžių dairytis plačiajame pasaulyje, jų apstu ir mūsų šalyje. Lietuva pagal vidutiniškai vienam gyventojui tenkančio alkoholio suvartojimą yra trečia planetoje. Tai kraupi padėtis, tad, atrodytų, reikėtų visomis išgalėmis siekti ją taisyti. Dabar prisiminkime Pasvalio-Panevėžio vienmandatėje rinkimų apygardoje sėkmingai laimintį kovotojo su alkoholio vartojimu reputaciją pelniusį Seimo narį Antaną Matulą. „Google“ paieškos laukelyje įveskime du žodžius „Matulas, reklama“ ir atkreipkime dėmesį į aukščiausiai pateikiamų rezultatų datas – tai 2007 ir 2011 m. Taip, tai rinkimų išvakarės, o politikos taikinys yra ne alkoholis, bet žiniasklaida, kuri pati nevalingai ir kuria politiko kovotojo įvaizdį, ypač žavintį aludarių krašto rinkėjas moteris.
Praėjusį mėnesį nuo Žaliojo tilto sovietines skulptūras pasiryžęs nukelti naujasis sostinės meras Remigijus Šimašius sugebėjo įkišti pagalį į kaip reikiant įsisukusius beprasmių diskusijų, patyčių, teisinio nihilizmo smagračius. Teisės požiūriu problema nevisiškai išspręsta, tačiau rezultatas pasiektas – skulptūrų neliko, ir visuomenė gali atvėsti nuo ginčų, kuriuose savaip teisios abi oponuojančios pusės. Ar šis procesas galėjo būti sustabdytas gerokai anksčiau? Taip, jei buvusi miesto valdžia nebūtų bijojusi prarasti dar keletą nykstančio populiarumo taškų.
Dar viena aktualija – pabėgėliai iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių, kurių dalį turės priglausti ir Lietuva. Užuot susitelkus ir pademonstravus atjautą neįtikėtinus karo žiaurumus išgyvenantiems žmonėms, solidarumą su ES partneriais, aukščiausiu politiniu lygiu buvo nerta į diskusijas ir derybas, demonstruojant menką brandą užsienyje ir kurstant ksenofobinį gaivalą šalyje. Bandyta teisintis ribotais administraciniais ištekliais, nors iš tikrųjų praleista gera proga dažnai tik veiklą imituojančiai gausėjančiai biurokratų armijai pasiekti labai konkrečių rezultatų.
Praleista gera proga dažnai tik veiklą imituojančiai gausėjančiai biurokratų armijai pasiekti labai konkrečių rezultatų.
Bet, ko gero, didžiausia nesibaigiančių procesų žala matoma Pietryčių Lietuvoje, kurios padėčiai aptarti daug dėmesio skiriame šiame IQ numeryje. Šalies politinio elito vengimas įteisinti asmenvardžių rašybą nelietuviškomis lotyniškomis raidėmis pasuose ir gatvių lenteles su jų pavadinimais dviem kalbomis rajonuose, kur didelę dalį gyventojų sudaro tautinės mažumos, tebepila vandenį ant Lietuvos lenkų rinkimų akcijos malūno.
Sunku logiškai pateisinti šią dešimtmečiais besitęsiančią politinę paranoją, tačiau daroma žala akivaizdi ir milžiniška. Įkaltas pleištas tarp lietuvių ir palyginti nedidelės lenkų tautinės mažumos, nors galėtume tapti sektinu pavyzdžiu Latvijai ir Estijai sprendžiant kitataučių problemas. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojai paversti vienos politinės organizacijos įkaitais, visa Pietryčių Lietuva apimta stagnacijos, verslas merdi, o nedarbo, pajamų ir kiti socialiniai rodikliai yra vieni prasčiausių šalyje. Pagaliau būtent tai atšaldė Lietuvos ir Lenkijos santykius, nors būtent mūsų mažai valstybei labai reikalinga bičiulystė su vis įtakingesne tampančia kaimyne ir verslui patrauklia nuolat augančia rinka.
