Graži legenda: žmonija kasmet protingyn, nes vartai į žinijos pasaulį veriasi vis platyn. Gali nemokamai keliomis kalbomis klausytis paskaitų apie Shakespeare’ą, dekonstrukciją, kvantinę mechaniką, Marso grunto ypatybes. Apie ką nori. Per kelias sekundes gali susirasti išsamius paaiškinimus, kaip betonuoti grindis, tinkuoti sienas, pasistatyti namą, pasigaminti baldus. Jei laiko turi. Kaip susiremontuoti vintažinę japonišką garso aparatūrą. Iš atvirų šaltinių apie pačius slapčiausius masonus gali sužinoti daugiau, nei žino jų pačių magistras.
Žmogui prieinama visa informacija, išskyrus viena – ką daryti su savo vieninteliu gyvenimu ir kaip per savo durną galvą nesugriauti šio gražaus pasaulio. Dažnas žmogėnas geba kas 15 000 km be žalos mechanikai pasikeisti tepalus, nes žino, kur ir ką atsukti, geba atsirinkti, kokios specifikacijos alyva tinka jo automobilio motorui. Žino, nes automobilizmu domėtis įdomu nuo pat vaikystės. Bet kai ateina laikas perrinkti valdžią, dažnas pilietis susinervina, pakimba ant nihilistinio jauko – visi jie vagys. Politika domisi probėgšmiais, apie esmę sprendžia iš TV kanalų viralo putų ir internetinio bulvaro antraščių. Todėl dažniausiai renkasi paskutinės minutės pasiūlymą – balsuoja už tuos, kurie finišo tiesiojoje ant bangos. Kartais – rusiškos ruletės principu.
Todėl turėjome prezidentą Paksą. Kauno merą Šustauską. Seimo pirmininką Valinską. Premjerą Šleževičių. Kunigaikštienę Prunskienę. Uspaskichą, bėgusį Maskvon, Zuoką, – irgi už gerus darbus, – skuodusį Varšuvon. Pinskuvienę su Pinskum, kuriems, kad ir kaip keista, net bėgti niekur nereikėjo. Turim Karbauskio ir Skvernelio tandemą. Matijošaitis su Malinausku – taip pat gražūs gvazdikai atviruke su linkėjimais iš sovietinės praeities. Turim Tomaševskio grupuotę su dabar išgarsėjusiu Narkevičiumi priešaky. Jei reikėtų išrinkti Lietuvos politinių nesusipratimų svajonių komandą, sudėtinga būtų išsitekti 141 pozicijoje. Nes nei Pūko, nei Gražulio, nei Ezopo, nei Antano Šampano, nei nemarios bebrų padermės, nuo A iki Ž, praleisti negalima.
Taip, juos visus išrinko ne programišiai, iš kenkiančių užsienio tarnybų įsibrovę į mūsų nacionalines serverines. Mes patys, kartu su tautiečiais, giminėm ir kaimynais, rinkom, rinkom ir prisirinkom. Ne programišius reikia kaltinti, o rinkišius. Rinkėjai rinkimų dieną ateina balsuoti pastudijavę partijų programas, kandidatų programas, galvoja apie ateitį. O rinkišiai ateina kaip kai kurie studentai į egzaminus – tikėdamiesi, kad gal pavyks ištraukti tą vienintelį bilietą, kuriam pakako jėgų pasiruošt. Jei ne – bus perlaikymas. Studentams egzamino perlaikymas gali būti po savaitės. O rinkišiams perbalsavimas – po ketverių metų.
