Kartagina privalo būti sunaikinta! Šiais žodžiais visas savo kalbas bet kokia tema Romos Senate baigdavo senatorius Kato Vyresnysis. Žiūrint iš Romos perspektyvos, Kato mintis buvo racionali.
Nors Romos imperija ir laimėjo du karus prieš Kartaginą, šis Šiaurės Afrikos miestas valstybė vis atsigaudavo ir toliau erzindavo Romą. Galų gale Kato žodžiai išsipildė. Po trečiojo Romos ir Kartaginos karo miestas buvo visiškai sugriautas, gyventojai parduoti į vergovę, ir, anot legendos, legionieriai Kartaginos dirvožemyje išpylė neregėtą kiekį druskos – kad niekas niekada čia nebeaugtų.
„Lietuvoje reikia įvesti progresinius mokesčius“, – kartoja save tikraisiais kairiaisiais laikanti viena socialdemokratų partijų ir nesuskaičiuojama daugybė populistų. Kodėl „tikrieji kairieji“ savo skiriamuoju bruožu laiko mokesčių sistemą, kuri labiau skriaudžia besistengiančius, – retorinis klausimas jiems. Į kurį jie greitai atkerta vis ta pačia fraze: „Lietuvoje – didelė nelygybė.“ Suprask, įves progresinius mokesčius, ir nelygybė išnyks.
Bet čia būtina atkreipti dėmesį į du faktus. Pirma, nuo 2019 m. Lietuvoje turime progresinį gyventojų pajamų mokesčių tarifą. Darbo pajamos iki 120 vidutinių darbo užmokesčių dydžio (136 344 eurų per metus neatskaičius mokesčių) apmokestinamos 20 proc. tarifu, pajamos virš šios sumos – 27 proc. tarifu.
Progresiniai mokesčiai jau yra – ar jaučiate nelygybės mažėjimą? Bus įdomu pamatyti 2019-ųjų nelygybės statistiką. Jei koks sumažėjimas ir bus, tai ne dėl progresinio tarifo įvedimo, kuris taikomas kokiems 3000 žmonių visoje šalyje, o dėl neapmokestinamųjų pajamų didinimo, t. y. kai uždirbantys mažai beveik nemoka gyventojų pajamų mokesčio (GPM).
Antra, GPM Lietuvoje „progresyvėja“ nuo pat 2007-ųjų. Kaip? Šalies mokesčių sistemos progresyvumą kur kas tiksliau atspindi ne faktas, įvestas ar ne progresinis GPM tarifas, o palyginimas, kiek mokesčių sumoka penktadalis uždirbančių daugiausia ir penktadalis uždirbančių mažiausiai. Kuo daugiau mokesčių sumoka gaunantys aukštesnes pajamas, tuo mokesčių sistema yra progresyvesnė.
Taigi, pagal šį skaičiavimą 2007–2017 m. Lietuvos GPM mokesčio progresyvumas išaugo dvigubai. Pagal tai, kiek per šį laikotarpį palengvėjo mokesčių našta, tenkanti penktadaliui mažiausiai uždirbančių Lietuvos gyventojų, pralenkėme net Prancūziją! Ir visą šį progresyvumą padarė ne progresinis GPM tarifas, o senas geras plokščias 15 proc. GPM tarifas su vis didinamu neapmokestinamuoju pajamų dydžiu (NPD). Keista, kaip šio progreso nepastebėjo tie, kas kasdien šaukiasi progresinių.
Mokesčių progresyvumas išaugo, o kaip nelygybė? Duomenys rodo, kad tarp GPM progresyvumo ir nelygybės Lietuvoje nėra jokio ryšio. Tiesą pasakius, „lygiausi“ metai buvo 2012-ieji. Tuomet Gini indeksas (rodantis žmonių pajamų pasiskirstymą) Lietuvoje siekė 32, o Europoje – 30,5, t. y. buvo labai panašus. Norite grįžti į 2012-uosius? Priminsiu, kad nedarbas tais metais siekė 13,2 proc., o vidutinis atlyginimas į rankas – 478 eurus. Vidutinis darbo užmokestis 2017 m. išaugo iki 670 eurų į rankas, bet Gini Lietuvoje buvo jau 37,6 (ES – 30,7). Taigi, pajamų mokesčio progresyvumas padidėjo, pajamų nelygybė – irgi.
Peršasi paprasta išvada. Lietuvos atveju pajamų nelygybės pokyčius lemia (ir lems) ne progresinio tarifo įsivedimas ir (greičiausiai) net ne pajamų mokesčio progresyvinimas per NPD, bet kiti veiksniai. Kokie?
Pirma, auganti ekonomika ir dėl to kylančios pajamos, bet jos didėja nevienodai. Paprastai tariant, jei Vilniuje atidaromas finansinių paslaugų centras ir keletui tūkstančių žmonių padvigubėja atlyginimai, Zarasuose nuo to algos (iš karto) nepakyla. Štai jums ir padidėjusi nelygybės statistika. Nors žiūrint logiškai nieko blogo nenutiko, greičiau priešingai.
Antra, „Pensijų“ dramblys kambaryje. Lietuvoje pensijos yra mažos, ir tai iškreipia visą mūsų nelygybės statistiką. 19 proc. darbingo amžiaus žmonių pajamos yra mažesnės nei 60 proc. visų gyventojų pajamų vidurkis (ES rodiklis – 17 proc.). Tačiau tarp pensinio amžiaus gyventojų Lietuvoje šis rodiklis siekia net 33 proc., ES vidurkis – tik 15 proc. Nelygybės rodikliai aukšti ne dėl to, kad „vieni uždirba milijonus, o kiti centus“, kaip rėkauja politikai, bet todėl, kad pensijos mažos.
Tiesa, apie mažas pensijas politikai irgi mielai kalba, bet ironiška tai, kad nuo progresinių mokesčių pensininkams nei šilta, nei šalta, nes pensijos apskritai neapmokestinamos GPM. Aišku, galima ginčytis, kad jei progresiniai mokesčiai būtų labai progresiniai ir taikomi nuo gerokai žemesnės ribos, būtų surinkta labai daug pinigų, tad ir pensijas pavyktų pakelti. Teoriškai – taip, praktiškai – dar neaišku. Bet iš tikro tai reikštų, kad dirbantys būtų apmokestinami dar labiau nei dabar.
Kai Kartaginą pagaliau sugriovė, Kato savo įžymiosios frazės nebekartojo. Progresiniai mokesčiai įvesti. Bet, spėju, kairieji ir toliau vis trauks tą nusitrynusią progresinių mokesčių kortą.
