Karui keliuose atsirado unikalus ir universalus sprendimas: panaikinkime visus greičio apribojimus ir numatykime, kad važiuoti visada privalu „protingu greičiu“.

Koks greitis yra „protingas“ paklausite? Ogi toks, kokį „protingu“ pripažins policininkas ir teisėjas, nors nė vienas iš kurių gali net ir vairuotojo pažymėjimo neturėti ir tik troleibusu būti važiavę. Atrodo absurdiška? Man taip pat. Tačiau būtent tokiu principu su tikrais ir tariamais mokesčių vengėjais nusprendė kovoti Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) ir Finansų ministerija. Šių metų gegužę paskelbtas daugiau kaip metus lauktas Pelno mokesčio įstatymo komentaras, kuriuo VMI ir Finansų ministerija pateikė savo supratimą dėl naujos šiame įstatyme numatytos taisyklės – dividendų neapmokestinimo netaikymo tais atvejais, kai, VMI vertinimu, įmonių grupės struktūra neatspindi „ekonominės realybės“ ir yra sukurta tik dėl mokestinių priežasčių. Kadangi ES direktyvą (kurios rengime Lietuva, beje, taip pat neišvengiamai tiesiogiai dalyvavo) įgyvendinančios Pelno mokesčio įstatymo nuostatos yra itin lakoniškos, šio komentaro reikšmė itin didelė. Jame, rengtame daugiau kaip metus, laukta detalesnio paaiškinimo, kas, iš mokesčių administratoriaus perspektyvos, yra ta „ekonominė realybė“, kokiais kriterijais vertinama, ar verslo struktūra yra pagrįsta ar jau „dirbtinė“, kiek ir kokių įrodymų (bent pavyzdinio sąrašo) turėtų turėti verslas, norintis antrą kartą nemokėti pelno mokesčio nuo jau apmokestinto pelno (nes būtent tai ir reiškia mokestis nuo dividendų, kuris mokamas tarp dviejų įmonių). Ir komentaro nuostatos reikšmingos ne tik verslui, investuotojams (kurių neišvengiamas galutinis tikslas yra iš investicijų gaunami dividendai), bet ir eiliniams pačios mokesčių inspekcijos pareigūnams, kurie šias nuostatas kažkaip turės taikyti praktikoje, ar „Investuok Lietuvoje“, turinčiai gundomiems investuotojams ne tik Lietuvos privalumus pateikti, bet ir kuo aiškiau raudonas linijas nubrėžti. Tačiau paskelbto komentaro turinys, su nutylėtu leitmotyvu, jog pats turi susiprasti, kada elgiesi blogai, nepasako visiškai nieko. Galbūt tik tai, kad ES direktyvos garantuojamas dvigubas pelno neapmokestinimas galės būti paneigtas bet kada, kai tikrinančiam mokesčių inspektoriui subjektyviai pasirodys, kad verslo struktūros pasirinkimas, akcijų valdymo modelis atliktų ūkinių operacijų tikslingumas nėra pakankamai pagrįsti, kad verslo valdymo grandinė galėjusi būti kitokia, mokesčių sumokėta daugiau.

Nė vieno pavyzdžio ar objektyvaus kriterijaus, leidžiančio verslui bent prognozuoti, kuo toks vertinimas galėtų būti pagrįstas ir kokie objektyvūs faktai jį galėtų paneigti.

Nė vieno pavyzdžio ar objektyvaus kriterijaus, leidžiančio verslui bent prognozuoti, kuo toks vertinimas galėtų būti pagrįstas ir kokie objektyvūs faktai jį galėtų paneigti. Ne mažesnis tokio komentaro paradoksas tame, kad juo besąlygiškai preziumuojama, kad tiek kiekvienas šią normą taikysiantis mokesčių inspektorius, tiek ir ginčus nagrinėsiančios institucijos yra visapusiški ir universalūs verslo procesų specialistai, galintys profesionaliai ir objektyviai vertinti verslo sprendimų tikrąsias priežastis, motyvus, galimas jų alternatyvas, taip pat atsiriboti nuo išankstinio požiūrio, kad kiekvienas verslo teikiamas paaiškinimas ir argumentas, paneigiantis pirminį tokio inspektoriaus vertinimą, nėra tik „gynybinė pozicija“. Galiausiai, komentare nepateikiama jokių gairių dėl to, ką jau reikėtų laikyti „mokestine nauda“, nuo ko ją skaičiuoti ir kaip įvertinti, ar jos tikrai siekta nepagrįstai. Čia primintina, kad pačios ES direktyvos paskirtis ir tikslas – užtikrinti tarp skirtingose ES valstybėse veikiančių grupės įmonių judančių dividendų neapmokestinimą, t. y. pašalinti mokestines kliūtis verslo plėtrai ir veiklai ES. Tuo tarpu direktyvoje numatyto ribojimo viena svarbiausių idėjų – nesudaryti prielaidų šiuo režimu piktnaudžiauti tais atvejais, kuomet dividendų srauto galutinis paskirties taškas yra už ES ribų. Tačiau apie tai komentare nėra nė vieno žodžio, todėl teoriškai (o ir praktiškai) po šiuo apribojimu gali papulti net ir toks holdingas, kuriame fizinis asmuo teisiškai ir ekonomiškai sujungia jau turimas 2 ar 3 savo ES veikiančias įmones vien tam, kad, pavyzdžiui, iš jų sukauptais dividendais galėtų investuoti į dar vieną verslo projektą ar tiesiog efektyviau valdyti skirtingų verslų finansinius srautus. Jeigu holdingo nebūtų, fizinis asmuo nuo dividendų (net ir toliau skirtų išimtinai verslui) susimokėtų gyventojų pajamų mokestį – štai jums ir potencialiai įžvelgtina „mokestinė nauda“. Bet, net jeigu toks holdingas yra tik teisiškai ir ekonomiškai įmones į vieną grupę apjungiantis „darinys“, neturintis dešimčių darbuotojų, nuosavų patalpų ir kopijavimo aparato, ar tai savaime tikrai jau ta „direktyvos dalykui ir tikslui“ prieštaraujanti mokestinė nauda ir šio apribojimo pagrindinis tikslas? Akivaizdu, kad komentaras, turintis suteikti daugiau teisinio tikrumo ir atsakyti bent jau į bazinius klausimus dėl to, ko, remdamasis nauja įstatymo nuostata, iš mokesčių mokėtojų reikalaus mokesčių administratorius, kol kas jų iškelia tik dar daugiau. Todėl jo šviesoje liekanti pagrindinė viltis – guvus „sveikas protas“ bei greičio „kontrolieriai“, kuriems savo karjeroje ne tik dviračiu ar troleibusu teko važiuoti. Mindaugas Lukas yra advokatų kontoros „Ellex Valiūnas“ advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto lektorius