Švelniai tariant, mūsų importo ir eksporto balansas nuolat šlubuoja.
Kasmet į Lietuvą plaukia eurų, svarų ir dolerių upės, įsivežame prekių ir paslaugų daugiau, nei išplukdome grūdų ir baltarusiškos balų rūdos kartu sudėjus. Naftos beveik neturime, net gintarą iš Kaliningrado srities kasyklų įsivežame. Lazeriais nieko nebenustebinsi. Va, jei mūsų mokslininkai užveistų kompaktiškų juodųjų skylių, įvyktų proveržis. Pats reiškinys, kai visi ištekliai ir energija be pėdsakų pradingsta, itin dažnas mūsų krašte, bet kai juodąsias skyles viešųjų erdvių laborantai ir žurnalistai pamėgina susintetinti ir aprašyti, visus tučtuojau paduoda į teismą.
Apskritai paėmus, gyvename kvantinės mechanikos sąlygomis – vienu metu ir užkampyje, ir Europos centre. Kai tik Europoje karas, tai per mūsų laukus visų kariuomenės žygiuoja. Kai tik taika, turistų neprisišauksi. Apsimeta, kad nežino tokios šalies, painioja su Latvija. Ir apskritai turistauja ten, kur absurdiškai karšta. Tik kirgizai su kazachais mongolų-totorių ištryptais takais atidunda automobilių į garsiuosius Kauno turgus pirkti. Dar uzbekai su karakalpakais labai patogių lietuviškų fūrų pavairuoti.
Pabėgėliai apskritai mūsų šalies nelaiko tinkama nei žiemoti, nei vasaroti – skuodžia iš čia neatsigręždami. Pasitaiko išimčių – vienas kitas jaunikis iš egipto turkijų ir saudo brazilijų atlekia nuotakų išsirinkti. Dar rečiau – paaugliai iš londonų, supainioję Rygą su Vilniumi, į naktinius klubus paieškoti, ko nepametę. Jų nė nepastebėtume, jei ne pandemija ir naujosios kinų viruso atmainų migracijos. Mūsų keliauninkai irgi pluša kiek pajėgia, bet be pagalbos iš šalies visų naujųjų egzempliorių į kolekciją nesurinktume. Į nacionalinį sveikatos banką turime prigaudyti ir braziliškųjų štamų, ir pietų afrikietiškųjų, ir besimptomių, ir angliškųjų, ir indiškųjų. Ir tokių, kuriems nebuvo kada pavadinimų sugalvoti.
