Lietuvos vyriausybės bent jau pastarąjį dešimtmetį pasižymi stabilumu. Tad žurnalui IQ sukūrus tradiciją jas įvertinti pasiekus kadencijos pusiaukelę, po dvejų metų veiklos verdiktų neišvengė nei Andriaus Kubiliaus, nei Algirdo Butkevičiaus, nei – naujausiame žurnalo numeryje – Sauliaus Skvernelio ministrų kabinetai.
A. Kubilius ir A. Butkevičius išsilaikė visus ketverius metus, o S. Skvernelio likimas – jo paties ir, jei bandys siekti šalies vadovo posto, rinkėjų rankose. Pralaimėjimas, gana tikėtinas, prezidento rinkimuose smogtų S. Skvernelio pozicijoms, tačiau bent jau teoriškai jis galėtų premjero kėdėje sulaukti 2020-ųjų Seimo rinkimų.
Palyginti tris pastarąsias Vyriausybes, S. Skvernelio startinės pozicijos buvo pačios palankiausios. A. Kubilius pateko į pasaulinės finansų krizės epicentrą, A. Butkevičius jau mėgavosi ūkio atsigavimu, o S. Skvernelis atsidūrė ant ekonomikos bangos keteros. Atrodytų, fantastiškas momentas kiekvienam politiniam lyderiui palankiai susiklosčiusias aplinkybes išnaudoti ne tik uždelstoms reformoms pradėti, bet ir valstybės plėtrai paspartinti. Tačiau S. Skverneliui nepavyko. Kodėl?
Yra du atsakymai į šį klausimą – trumpas ir ilgesnis.
Pradėkime nuo pirmojo. S. Skvernelis yra toli nuo to, kas apibūdintų šiuolaikinį politinį lyderį: provincialus, o ne kosmopolitiškas, prisitaikantis, o ne turintis aiškias vertybes, užsispyręs, o ne principingas. Pastatykime šalia Vengrijos premjerą Viktorą Orbáną bei Kanados ministrą pirmininką Justiną Trudeau, ir nekils abejonių, kuris politiko tipažas artimesnis Lietuvos Vyriausybės vadovui.
Ilgesnį atsakymą diktuoja virtinė poelgių, pareiškimų ir sprendimų, kuriais glumina, o dažnai ir šokiruoja S. Skvernelis bei jo aplinka.
Gal tai karjeros policijoje įspaudas, bet S. Skvernelis į įvairias visuomenės grupes – žurnalistus, verslininkus, gydytojus, mokytojus ir visus kitus, kurie drįsta prieštarauti valdžiai ar abejoti jos sprendimais – žiūri lyg į potencialius pažeidėjus. Premjero požiūris užkrėtė ir kai kuriuos ministrus – kaltinimai kurtumu, kritikos baime, diskusijų vengimu iš įvairių interesų grupių skrieja sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, susisiekimo ir kai kurių kitų ministerijų link.
Profesionalų etiketę prisilipinusi Vyriausybė paleido draudimų ir ribojimų konvejerį, atmesdama bet kokį siūlymą įvertinti žalą ir šalutinį efektą.
Profesionalų etiketę prisilipinusi Vyriausybė paleido draudimų ir ribojimų konvejerį, atmesdama bet kokį siūlymą įvertinti žalą ir šalutinį efektą.
Patarimus ir kritiką priimdama tik kaip puolimą, valdžia sau kasasi vis gilesnius apkasus. Tai ne tik didina skeptikų nusivylimą, bet ir atstumia potencialius rėmėjus ar neutralius stebėtojus. Apima nesaugumo jausmas matant, kai vykdomoji valdžia sprendimus priima vadovaudamasi įsitikinimais, nuomone, stereotipais ar prietarais, o ne analize, tyrimais ir patirtimi.
Ambicingesnėms reformoms stringant galiausiai įsivelta į smulkmeniškumą, virtusį keista ir paranojiška kova su augančiomis kainomis, kurios neišvengiamos kylant ekonomikai, gyvenimo lygiu vejantis ES senbuves ir didėjant atlyginimams.
Rūpestis dėl mažų Lietuvos gyventojų pajamų irgi apsiriboja primityviais, todėl ir pastebimų rezultatų neduodančiais sprendimais: perskirstyti vaiko pinigai, kilsteltos pensijos, patrupinta daliai mokytojų ir gydytojų, tačiau iš esmės nesikeičia nė vienos socialinės grupės padėtis.
Priešiškai žvelgiant į verslą išryškėjo dar viena pavojinga tendencija stiprinti valstybės įtaką ir kontrolę srityse, kurios efektyviausiai veikia laisvojoje rinkoje. Ketinimai kurti valstybinių vaistinių tinklus ar prekybos alkoholiu monopolį yra iškalbingiausi pavyzdžiai.
Verslo elito forumuose verdant diskusijoms apie ateities ekonomikos modelius, robotizaciją, didžiųjų duomenų panaudojimą, kintančius darbo santykius ir formas, medicinos, mokslo ir švietimo naujoves, premjero ir jo artimiausios aplinkos retorika apie varškės sūrelių kainas atrodo apmaudžiai primityvi.
Vyriausybės vadovas, mėgstantis save pagirti dėl didinamų gynybos išlaidų ir visomis išgalėmis besikratantis prorusiškumo, ir čia demonstruoja siaurą suvokimą – šalies saugumui kenkiama silpninant žiniasklaidą, niekinant opoziciją, ignoruojant nevyriausybines organizacijas, menkinant privačią iniciatyvą ir valstybės institucijas.
Jau dvejus metus premjero poste dirbantį S. Skvernelį iškalbingiausiai apibūdina jo paties neseniai feisbuke paskelbtas įrašas, kuriame jis kviečia Seimo narius „susimesti“ po pusantro euro parlamentarui Vytautui Bakui, kad šis sumokėtų teismui jam priteistą baudą. Vieša vieno valstybės vadovų panieka teismų sprendimams, švelniai tariant, glumina. Lieka tikėtis, kad savaitgalio vakarą premjeras tiesiog užsimiršo, kokią atsakomybę ir pareigas jam skyrė piliečiai. O gal iki šiol nesuprato?
Ovidijus Lukošius yra IQ ir Alfa.lt vyriausiasis redaktorius
