Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, birželio 30 d.


KOMENTARAS
Putino karas atskleidžia Europos susiskaldymą dėl saugumo
Edwardas Lucasas
BNS foto
E. Lucasas.

Saviapgaulė būdavo Vakarų mąstysenos apie Baltijos jūros regioną leitmotyvas. Nuo šio regiono atitolusių veikėjų indėlis buvo grindžiamas įsitikinimu, kad simboliniai priešakiniai daliniai apsaugotų jas nuo Rusijos agresijos. Jeigu tik šioms pajėgoms būtų sukeltas pavojus, iškart būtų atsiųsta pastiprinimų; prireikus prieš Rusiją galėtų būti nukreipta visa Vakarų aljanso galia, kad būtų išvaduotos užkariautos teritorijos.

Tačiau iš tikrųjų dauguma NATO šalių neturėjo pakankamų ginklų ir technikos išteklių, kad galėtų kautis rimtame kare su Rusija. 2016 metais pažadėti sustiprinimo planai taip ir nebuvo parengti. Taip pat nesulaukta investicijų į kariuomenės mobilumą. Nors Britanijos kariai Estijoje ir daug didesnės amerikiečių pajėgos Lenkijoje atrodė esantys rimti kontingentai, kiti (pavyzdžiui, Kanados vadovaujamos daugiašalės pajėgos Latvijoje arba vokiečių buvimas Lietuvoje) atrodė veikiau simboliniai.

Vasario 24-ąją Rusijai užpuolus Ukrainą šis požiūris buvo sudraskytas į skutus. Kremlius pasirodė esantis daug labiau linkęs rizikuoti, negu manė užliūliuotieji saviapgaulės. Rusijos žvėriškas elgesys su civiliais okupuotoje Ukrainoje priminė estams, latviams ir lietuviams traumą, patirtą valdant sovietams. Morališkai ir strategiškai privalu ginti Baltijos šalis nuo pat bet kokio konflikto pradžios.

Parengti būtinas Baltijos šalių gynybos priemones bus sunku, tačiau Suomijos ir Švedijos sprendimas įstoti į Aljansą suteiks paspirtį. Strateginio traukimosi dešimtmetis baigėsi. Pavyzdžiui, dalijantis žvalgybos duomenimis ir priimant sprendimus nebereikės įveikti atotrūkio tarp NATO ir blokui nepriklausančių šalių. Vis dėlto dar reikia apgalvoti daug detalių, kaip antai: vadovavimo struktūrą, štabų išdėstymą, naujus gynybos planus, jūrų pajėgų strategiją ir bendrą pajėgų parengties lygį.

Kol kas, kaip ir anksčiau, šią spragą užpildo Jungtinės Valstijos. Vasario 24-ąją, praėjus keturioms valandoms po to, kai Latvijos gynybos ministras Artis Pabrikas buvo pažadintas ir išklausė žinios apie Rusijos ataką, amerikiečių kariniai lėktuvai jau leidosi Rygos oro uoste. Šis nutikimas, užpraeitą savaitgalį A. Pabriko papasakotas per Lennarto Meri konferenciją, surengtą Estijos sostinėje Taline, atspindi esminį vaidmenį, kurį JAV atlieka užtikrinant regiono saugumą.

Visgi nepakeičiamumas reiškia pažeidžiamumą. Ar JAV reakcija būtų tokia pat skubi vadovaujant ankstesniam (ir galbūt būsimam) prezidentui Donaldui Trumpui? Baltijos šalis neviešai reiškia nuogąstavimus, kad priimantys sprendimus Amerikoje jau seniai troško atsikratyti kai kurių įsipareigojimų Europai. Galbūt dabar jie prašys daugiau prisidėti Švedijos ir Suomijos. Baltijos dilema – kad plačiau dalijantis našta Amerikos įsitraukimas mažėja. Tačiau būti priklausomiems nuo vienos šalies – natūraliai rizikinga.

Gilesnė problema yra pasitikėjimas. Žvelgiant iš rytinio flango, daugelis Europos šalių tebešykšti saugumui. Prancūzija persekiojama prezidentinio egotizmo. Vokietija galbūt atsisakė pragaištingos politikos Rusijos atžvilgiu, bet dar nėra radusi įtikinamos naujos Ostpolitik, orientuotos į NATO rytinio sparno gynybą. Zeitenwende [vok. – laikų kaita] sparta ir mastas kai kuriems vokiečiams yra per dideli, bet nuviliantys kitoms šalims, kurioms tenka kliautis Berlynu. Taline A. Pabrikas užpraeitą savaitgalį tiesiai šviesiai pareiškė, kad Baltijos šalių pasitikėjimas Vokietija dabar „artimas nuliui“.

Kitų Baltijos šalių lyderių nuotaikos ne tokios niūrios. Tačiau požiūris į Ukrainą yra žemyninės Europos susiskaldymo pavyzdys. Dauguma šiaurinių ir rytinių šalių mano, kad vienintelė priimtina baigtis – kad Rusija būtų galutinai nugalėta. Šalys pietuose ir vakaruose nori paliaubų ir kad Kremliui būtų leista pasilikti kažkokių užimtų teritorijų reputacijai išsaugoti – suprantama, Ukrainos sąskaita. Analitikė iš Odesos Hana Šelest sulaukė konferencijos dalyvių plojimų, kai griežtai pareiškė, jog Italijos Komo ežeras irgi lygiai taip pat lengvai tapti derybų koziriu.

Žvelgiant iš Talino, Ukraina ir jos likimas atrodo esantys arti, galbūt net nepakeliamai. Tolimesnės šalys vis dar gali kliautis apgaulingomis – ir pavojingomis – iliuzijomis.

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama

2022 05 23 13:21
Spausdinti