„Nulinės sumos žaidimas“ yra elegantiškas būdas apibūdinti pasaulėžiūrą, kurios esmė tokia: jei vieniems geriau, tai kitiems dėl to būtinai yra blogiau.

Jei Jonas ir Petras sėdi kalėjimo kameroje, į kurią prižiūrėtojas kasdien įstumia po dvi mažas lėkštes sriubos, tai vienintelis būdas Jonui privalgyti – atimti maistą iš Petro. Paprastai tariant, jei Petras pradėjo geriau gyventi, tai tik todėl, kad ką nors atėmė iš Jono. Kai kuriais atvejais nulinės sumos žaidimas yra teisingas būdas mąstyti, pavyzdžiui, karas ar varžybos (susprogo priešininko gamykla, varžovas prarado kamuolį – puiku). Bet ekonomikos esmė – gėrybių kūrimas ir mainai, nuo kurių visiems geriau. Laisvi savanoriški mainai leidžia žmonėms specializuotis, t. y. daryti tai, ką mokame geriausiai (o ne būti visų galų meistrais), ir keistis savo darbo vaisiais. Geros ekonomikos politikos esmė – išlaisvinti žmonių kūrybinę energiją, leisti kurti. Rezultatas – materialinių gėrybių turime daugiau. Ir iš tikro, jei ekonomikos esmė būtų tai, kad vieni individai praturtėja tik atimdami iš kitų, dabar gyventume ne ką geriau nei pirmykščiai žmonės. Gal net dar blogiau, turint galvoje, jog žmonių pasaulyje dabar yra nepalyginamai daugiau nei tada. Nors gausu nenuginčijamų įrodymų, kad ekonomika nėra nulinės sumos žaidimas, ne vienas politikas vis dar taip mano. Ką padarysi, kai kurie asmenys vis dar įsitikinę, kad ir Žemė – plokščia. Šias mintis būtų galima nurašyti filosofiniam ginčui apie žmogaus prigimtį. Tačiau, kai filosofija tampa politika, turime dvi nesuderinamas pozicijas. Arba politiką, orientuotą į ekonominės gerovės kūrimą, arba į ekonominės gerovės perskirstymą, t. y. paėmimą iš tų, kas, valdžios nuomone, turi per daug, ir atidavimą turintiems per mažai. Šios pozicijos tarpusavyje dera tiek, kiek karštas aliejus ir šaltas vanduo. Jei valdžia manys, kad jos pagrindinis uždavinys yra tinkamai supjaustyti pyragą, o ne rūpintis, kad jis būtų kuo didesnis, gresia to didesnio pyrago ir nesulaukti. Tariamos lygiavos paieškos parklupdė ne vieną potencialą rodančią valstybę nuo Pietų Amerikos iki Pietų Europos. „Dešros taktika“ (arba „saliamio taktika“) gimė kaip sovietų veiksmų Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo palyginimas. Izoliuodami atskiras opozicijos grupes ir su jomis susidorodami, komunistai perėmė valdžią Centrinėje Europoje. Jei nepatinka stalinistinis terminas, galima vartoti klasikinį „skaldyk ir valdyk“ arba rytietiškai skambantį „mirtis nuo 1000 įpjovimų“. Bet visų šių taktikų esmė panaši – valdžia niekada neužsipuola visų iš karto. Koks nors naujas mokestis iš pradžių įvedamas „nesąžiningiesiems“, tada „turtingiesiems“, o galiausiai – visiems likusiems. Jei valdžia nori kokį produktą uždrausti, iš pradžių neleidžiama apie jį kalbėti (pavyzdžiui, nutraukiama reklama), tada imama riboti, kur jį pardavinėti, galiausiai pasiūloma produktą išvis pašalinti iš rinkos. Tuo pačiu metu, mėtant radikalias idėjas, visuomenė pratinama, kad radikalumas yra naujas normalumas. Prieš kokius 10 metų valdiška taksi įmonė atrodė kaip nevykęs balandžio 1-osios pokštas. Dabar rimtais veidais diskutuojame apie valdiškas parduotuves.

Mėtant radikalias idėjas visuomenė pratinama, kad radikalumas yra naujas normalumas.

„Saliamio taktikos“ pavojus žmonėms kyla, kai nematoma plačiau. Pavyzdžiui, įsivaizduojama, kad jei apmokestinamos kėdės, tai stalų gamintojai gali būti ramūs. Dažnai mąstoma: „jei sutiksime apmokestinti kėdes, valdžia neapmokestins stalų“. Iš tikrųjų, valdžia eina mažiausio pasipriešinimo keliu. Pagalvokite, kas labiau sulaiko valdžią nuo plataus pajamų mokesčių kėlimo visiems? Įsitikinimas, kad mokesčiai jau ir taip nemaži, ar tai, kad visuomenė nepritaria didesniems mokesčiams? Ilgalaikių grėsmių kyla iš nulinės sumos žaidimo logikos. Įsivaizduokite, kokį Darbo kodeksą priims Seimas, jei jame sėdintys vadovausis nuostata „kuo blogiau darbdaviui, tuo geriau darbuotojui“? Kokius receptus skurdui įveikti galima pasiūlyti, jei įsivaizduojama, kad dėl neturtingųjų neturto kalti turtingieji? Jei tarp politikų dominuoja logika, kad turtingieji tokie tapo tik apiplėšę neturtinguosius, aišku, kad mokesčių politikos tikslas bus atimti ir padalyti. Grėsmė kyla ir tada, kai verslas ir mokesčių mokėtojai laiku nepamato, kad valdžia prieš juos naudoja „saliamio taktiką“. Mąstymas, kad jei valdžia kelia mokesčius konkurentams, tai – gerai, yra trumparegiškas. Jei valdžios strateginis tikslas yra smarkiai apmokestinti stalo įrankius, koks skirtumas, ką apmokestins pirmiau: peilius, šakutes ar šaukštus? Šakučių ir šaukštų gamintojų įrodinėjimai, kad peilius reikia apmokestinti labiau, nes jie – pavojingiausi, tik padeda pateisinti tokį sprendimą. Ilgainiui apmokestins visus. Kol stalo įrankių gamintojai nesusivienys, kad stalo įrankių apskritai nereikia apmokestinti, tol bet kokie pasiekimai šiame fronte bus tik Pyro pergalės, tai yra pralaimėjimams tolygios pergalės. Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas