Tikrai neperdėsime sakydami, kad nuo 2008 m. krizės euro zona šlubuoja. Bendrąją ES valiutą įsivedusioms narėms sekasi prasčiau nei nepriklausančioms euro zonai ir gerokai prasčiau nei JAV, kuriose ir prasidėjo minėtoji krizė.
Labiausiai negandų prislėgtas euro zonos valstybes apėmė sąstingis arba gili recesija. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Graikija, daugeliu atžvilgių verčiasi sunkiau nei ūkiai per XX a. ketvirtojo dešimtmečio Didžiąją depresiją. Tos euro zonos narės, kurioms sekasi geriausiai, kaip antai Vokietija, atrodo neblogai, bet tik palyginti su kitomis, o jų augimo modelis iš dalies grindžiamas kaimynų skurdinimo politika, kai pelnomasi iš buvusių „partnerių“.
Tokią padėtį bandoma aiškinti ketveriopai. Vokietija renkasi kaltinti aukas, pirštu baksnoti į Graikijos išlaidumą, taip pat į kitų šalių skolas ir biudžetų deficitą. Tačiau taip tik pastatomas vežimas priešais arklį: prieš euro krizę Ispanijos ir Airijos biudžetas buvo perteklinis, skolos ir BVP santykis – nedidelis. Taigi, deficitus ir skolas sukėlė krizė, o ne atvirkščiai.
Deficito fetišizmas neabejotinai neatsiejamas nuo Europos problemų. Suomijai taip pat sunkiai sekasi prisitaikyti prie patirtų pakartotinių sukrėtimų. 2015 m. šios šalies BVP buvo apie 5,5 proc. mažesnis nei 2008-aisiais pasiektas aukščiausias taškas.
Kiti aukas kaltinti linkę kritikai tvirtina, kad euro zonos negalią sukėlė valstybinės socialinio aprūpinimo sistemos ir pernelyg didelė darbo rinkos apsauga. Tačiau ekonomiškai tvirčiausios Senojo žemyno valstybės, pavyzdžiui, Švedija ir Norvegija, išlaikė stipriausias socialinio aprūpinimo sistemas ir patikimai saugo darbo rinkas.
Labiau nei atskirų šalių politiką ir struktūras reikėtų kaltinti eurą. Ši valiuta ydinga nuo pat jos sumanymo.
Daugeliui ūkių, kurie dabar išgyvena sunkius laikus, prieš įsivedant eurą klojosi labai gerai – geriau nei vidutiniškai, palyginti su kitomis Europos valstybėmis. Jų nuosmukį sukėlė ne staigus darbo įstatymų pasikeitimas ar tingumo epidemija krizės apimtose šalyse. Esminė permaina – susitarimas dėl valiutos.
Antrojo aiškinimo esmė susiveda į priekaištus, kad Europai reikia geresnių vadovų – vyrų ir moterų, kurie labiau išmanytų ekonomiką ir taikytų tvaresnę politiką. Reikalus neabejotinai pablogino ydingi sprendimai – ne tik taupymas, bet ir klaidingos vadinamosios struktūrinės reformos, padidinusios nelygybę ir taip dar labiau susilpninusios bendrą paklausą bei augimo galimybes.
Vis dėlto euro zona buvo politinis susitarimas, dėl kurio neišvengiamai garsiai nuskambėjo Vokietijos balsas. Visi, kam per pastarąjį trečdalį amžiaus teko tvarkyti reikalus su Berlyno politikais, turėjo nuspėti tikėtinus padarinius. Svarbiausia tai, kad turimomis priemonėmis net išmintingiausiam ekonomikos viešpačiui nebūtų pavykę užtikrinti euro zonos klestėjimo.
Trečiasis aiškinimas, kas nulėmė prastus euro zonos rezultatus, skamba iš dešiniojo politikos sparno, kritikuojančio ES. Ši kritika sutelkta į eurokratų polinkį kurti varžančius ir inovacijas stabdančius reglamentus. Tačiau ir šios kritikos strėlės nepasiekia taikinio. Eurokratai, kaip ir darbo įstatymai ar socialinio aprūpinimo sistemos, staiga nepasikeitė 1999 m. sukūrus fiksuotų valiutos kursų sistemą ar 2008 m. prasidėjus krizei. Kur kas svarbiau yra gyvenimo lygis. Visi, kas netiki, kaip nepalyginti gerai mes gyvename čia, Vakaruose, kvėpuodami švariu oru ir gerdami švarų vandenį, turėtų apsilankyti Pekine.
Taigi, lieka ketvirtasis paaiškinimas – labiau nei atskirų šalių politiką ir struktūras reikėtų kaltinti eurą. Ši valiuta ydinga nuo pat jos sumanymo. Jos sėkmės negalėtų užtikrinti net geriausi pasaulio politikai. Euro zonos sandara nulėmė aukso standartui būdingą nelankstumą. Bendroji valiuta atėmė iš jos narių svarbiausią prisitaikymo mechanizmą – valiutos kursą, o euro zona apribojo pinigų ir fiskalinę politiką.
Jei Europos vadovai negali priimti sunkių sprendimų, tai už juos padarys prie balsadėžių susirinkę piliečiai.
Reaguojant į neadekvačius sukrėtimus ir našumo nuokrypius turėtų vykti realiojo (pagal infliaciją pakoreguoto) valiutos kurso svyravimai, kurie reikštų, kad euro zonos pakraščiuose, palyginti su Vokietija ir Šiaurės Europos valstybėmis, kainos turėtų kristi. Tačiau Vokietijai nepalenkiamai vengiant infliacijos (čia kainos nekinta), korekcijos gali vykti tik sukeliant defliaciją kitur. Dažniausiai tai veda prie skausmingo nedarbo ir silpnesnių profesinių sąjungų: taigi, skaudžiausią korekcijų naštos smūgį prisiėmė skurdžiausios euro zonos valstybės ir ypač jų darbininkai. Planas paskatinti euro zonos šalių konvergenciją apgailėtinai žlugo, o skirtumai tarp šių valstybių ir net jų viduje tik išaugo.
Ilguoju laikotarpiu ši sistema negali veikti ir neveiks – jos nesėkmę lemia demokratinė politika. Euras gali sulaukti sėkmės tik pakeitus euro zonos taisykles ir institucijas. Tam prireiks septynių pokyčių:
• atsisakyti konvergencijos kriterijų, pagal kuriuos reikalaujama, kad deficitas neturėtų viršyti 3 proc. BVP;
• vietoj taupymo įdiegti augimo strategiją, kurią palaikytų stabilizacijai skirtas solidarumo fondas;
• panaikinti krizėms palankią sistemą, pagal kurią valstybės skolinasi valiuta, kurios nevaldo, ir vietoj to pasikliauti euroobligacijomis ar kitu panašiu mechanizmu;
• vykstant korekcijai sąžiningiau dalytis našta: einamosios sąskaitos perteklių turinčios šalys turėtų įsipareigoti didinti atlyginimus ir fiskalines išlaidas, taip užtikrindamos, kad jų kainos augs sparčiau nei šalyse, kurių einamoji sąskaita deficitinė;
• pakeisti Europos centrinio banko mandatą, nes šiuo metu jis užsiima tik infliacija – kitaip nei JAV federalinė rezervų sistema, papildomai atsižvelgianti į užimtumą, augimą ir stabilumą;
• įdiegti bendrą indėlių draudimą, kuris neleistų pinigams nutekėti iš prastos būklės valstybių, ir kitus „bankų sąjungos“ elementus;
• ne drausti, o paskatinti pramonės politiką, kuri padėtų vangesnėms euro zonos valstybėms pasivyti pirmūnes.
Ekonominiu požiūriu šios permainos nedidelės, bet šiandienė euro zonos vadovybė gali pristigti politinės valios jas įgyvendinti. Tai nekeičia esminio fakto, kad dabartinis kompromisas yra netinkamas. Sistemos, kuria siekiama skatinti gerovę ir integraciją, padariniai pasirodė besą visiškai priešingi. Draugiškos skyrybos būtų nepalyginti geriau nei dabartinės paliaubos.
Žinoma, visos skyrybos brangiai kainuoja, bet kapanojimasis atsieitų dar daugiau. Kaip jau šiemet parodė Jungtinės Karalystės atvejis, jei Europos vadovai negali arba neketina priimti sunkių sprendimų, tai už juos padarys prie balsadėžių susirinkę piliečiai. Vadovams rezultatai gali nepatikti.
