Antrasis šio amžiaus ir trečiasis atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetis Lietuvai buvo išskirtinai geras – sparčiai didėjo gyventojų pajamos ir gyvenimo kokybė, mažėjo skurdas ir buvo stebimas akivaizdus socialinis progresas.
Šį dešimtmetį Lietuva pradėjo labai gilioje duobėje – po pasaulinės finansų krizės Lietuvos BVP nuo 2008 metais pasiekto piko buvo susitraukęs net šeštadaliu. Tačiau lipimas iš duobės buvo įspūdingas – pagal vienam gyventojui tenkantį BVP, atsižvelgus į kainų skirtumus, Lietuva pasiekė 80 proc. ES vidurkio ir tai buvo sparčiausias progresas iš visų ES šalių.
Šį dešimtmetį Lietuvos kaimynystėje netrūko geopolitinių ir ekonominių sukrėtimų. Netrukus po pasaulinės finansų krizės Europa pasinėrė į euro zonos skolų krizę, buvo iškilę abejonių ne tik dėl Graikijos, bet ir kelių didesnių pietų Europos valstybių mokumo ir likimo bendroje pinigų sąjungoje. Lietuvos maisto produktų gamintojus, žemdirbius bei transporto sektorių dešimtmečio viduryje paveikė Ukrainos ir Rusijos konfliktas bei maisto produktų embargas. Galiausiai, pastaruosius dvejus metus ne viena Lietuvos eksporto rinka kentėjo dėl įsisiūbavusių protekcionistinės politikos ir didinamų importo tarifų.
Nė vienas iš šių sukrėtimų nepristabdė spartaus Lietuvos eksporto ir visos ekonomikos augimo. Per dešimtmetį prekių eksportas iš Lietuvos išaugo daugiau nei dvigubai, ir vien aukštos pridėtinės vertės prekių (pavyzdžiui, vaistų, kompiuterinės, elektroninės ir optinės įrangos) eksporto vertė padidėjo beveik tris kartus. Dar įspūdingiau atrodė paslaugų eksporto augimas – bendra paslaugų eksporto vertė išaugo 3,5 karto, o vien informacinių ir ryšių technologijų bei kitų verslo paslaugų eksporto vertė išaugo net 6 kartus.
Labai pūstis ir girtis paprastai nėra priimtina, tačiau Lietuvos įmonės sugebėjo užimti naujas eksporto rinkas ir didinti eksporto apimtis daug sėkmingiau, nei tai darė mūsų kaimyninės šalys. Lietuva per dešimtmetį padvigubino savo užimamą dalį pasaulinėje paslaugų eksporto rinkoje, kai per tą patį laikotarpį Estijos ir Latvijos dalis išliko nepakitusi. Be to, šio dešimtmečio pabaigoje Lietuva pirmą kartą pralenkė Estiją pagal bendro eksporto ir BVP santykį bei tapo viena atviriausių ES ir pasaulio ekonomikų.
Sėkminga plėtra eksporto rinkose, žinoma, atsispindėjo ir daugelio gyventojų asmeniniuose finansuose. Per dešimtmetį vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius išaugo nuo 464 iki 820 eurų arba 77 procentais. Minimalus atlyginimas po mokesčių per šį laikotarpį išaugo daugiau nei dvigubai, o vidutinė senatvės pensija padidėjo nuo 215 iki 345 eurų. Atlyginimų dalis BVP struktūroje pakilo į aukščiausią lygį nuo Nepriklausomybės atkūrimo, beveik pasiekė 50 proc. ir visai nedaug atsilieka nuo ES vidurkio.
Ir nors kai kam gali atrodyti kitaip, tačiau kainų augimas per tą patį laikotarpį buvo gerokai kuklesnis nei gyventojų pajamų padidėjimas. Per šį dešimtmetį maisto produktai vidutiniškai pabrango 22 proc., vidutinės drabužių ir avalynės kainos beveik nepasikeitė, o telekomunikacijų paslaugos atpigo penktadaliu. Daugelis profesinių paslaugų brango sparčiau nei prekės, bet ir šių kainų augimas nepralenkė gyventojų pajamų prieaugio.
Kitaip sakant, net ir įvertintus kainų augimą, daugelis gyventojų gali įpirkti gerokai daugiau prekių ir paslaugų. Tai rodo ir faktinių individualių vartojimo išlaidų rodiklis – jis padidėjo nuo 66 proc. iki 89 proc. ES vidurkio ir pasiekė Ispanijos lygį. Gerėjančią gyvenimo kokybę ir galimybes rodo ne tik pirmo būtinumo prekių įperkamumas, bet ir tas faktas, kad, pavyzdžiui, prieš dešimtmetį tik 17 proc. lietuvių atostogavo užsienyje, o pernai tokių jau buvo 36 procentai.
Per dešimtmetį ne tik nuo 17,5 proc. iki 6 proc. sumažėjo nedarbo lygis, bet ir buvo pasiektas rekordinis užimtumo lygis, viršijantis ES vidurkį. Į rekordines aukštumas pakilo ir moterų, ir vyresnio amžiaus asmenų aktyvumas darbo rinkoje. Turbūt dėl to nestebina ir tai, kad sunkų materialinį nepriteklių patiriančių asmenų dalis nukrito į žemiausią lygį po Nepriklausomybės atkūrimo, nors, reikia pripažinti, kad erdvės tolimesniam progresui dar liko.
Augant gyventojų pajamoms ir didėjant užimtumui, keitėsi ir gyventojų elgsena bei prioritetai. Alkoholinių gėrimų suvartojimas, tenkantis vienam 15 metų ir vyresniam gyventojui, per dešimtmetį sumažėjo beveik penktadaliu. Tuo pačiu metu beveik perpus sumažėjo ir mirtingumas nuo alkoholio sukeltų ligų, ir neblaivių vairuotojų sukeltų eismo įvykių skaičius.
Nors apklausos rodo, kad vis dar maždaug kas antras gyventojas visai nesportuoja, šiemet Vilniaus maratoną nubėgo keturis kartus daugiau lietuvių nei 2009 metais. Bent jau didesniuose miestuose pastebima akivaizdi gausa ir įvairiausių sporto klubų bei užsiėmimų alternatyvų – nuo jogos ir kalanetikos iki vandenlenčių, capoeiros ir įvairiausių funkcinių treniruočių. Todėl turbūt nestebina, kad per dešimtmetį ir vyrų, ir moterų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė padidėjo net keturiais metais.
Nors per dešimtmetį dėl emigracijos Lietuva prarado 280 tūkst. gyventojų, lietuviai, net ir gyvendami ne Lietuvoje, niekur nedingo. Be to, šiemet jau pirmą kartą stebėjome situaciją, kuomet atvykstančių gyventojų skaičius viršijo išvykstančiųjų iš šalies. Ir matant visus išvardintus ekonominio ir socialinio progreso rodiklius, labai tikėtina, kad ši gyventojų sugrįžimo tendencija tęsis ir ateinantį dešimtmetį.
Dešimtmečių sandūra yra gera proga trumpam užmiršti vienadienes problemas, ketvirčio planus ar metų biudžetą, pasidžiaugti išskirtiniais asmeniniais, profesiniais ir nacionaliniais besibaigiančio dešimtmečio pasiekimais bei pagalvoti, ką daryti, kad ir ateinantis būtų ne prastesnis.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank" vyriausiasis ekonomistas
