Jeigu pigiais triukais rinkėjus bandytų apgauti viena politinė partija, sakytume, kad ši žemina visą politinę sistemą, tačiau ką pasakytume, jeigu to imtųsi didžioji politinės sistemos dalis? Ko gero, tada prie sienos turėtume kalti pačius rinkėjus.
Seimo rinkimų kampanija dar neprasidėjo. Dar net ne visos politinės partijos yra išrikiavusios savo kandidatus prie starto linijos, o jau girdime joms metamus kaltinimus dėl rinkėjų apgaudinėjimo. Šie rinkimai jau tampa išskirtiniai tuo, kad partijos iš naujo atrado paskutinės 141 vietos sąraše žavesį – į ją gali įrašyti kad ir teisiamą politiką ir palaukti, kol rinkėjai legitimuos šį partijos kandidatą. Tačiau svarbiausia, kad net ir manipuliuodamos rinkimų sąrašais politinės partijos ir jų lyderiai nepraranda populiarumo.
Būtent taip socialdemokratai neriasi iš kailio gelbėdami Mindaugą Sinkevičių, kuris turėtų apsaugoti Viliją Blinkevičiūtę nuo grįžimo į Lietuvą, tačiau Lietuva kažkodėl vis dar pasitiki ir vis kažko laukia iš socialdemokratų pirmininkės. Net kai kuriems socialdemokratų senbuviams jau darosi nepatogu viešai kalbėti apie partijos blefą, bet, kai ką nors keisti jau per vėlu, telieka apsimesti geresniems, nei iš tiesų esama.
Prieš kameras stovintis Saulius Skvernelis prisiekinėja, kad ką tik į Europos Parlamentą (EP) išrinktas ir neseniai eurokomisaro pareigas ėjęs Virginijus Sinkevičius sąrašo gale atsidūrė tik todėl, kad jis yra lygiai toks pat komandos narys kaip ir kiti partijos nariai, o EP nario grąžinimas į Lietuvą jokiu būdu nebūtų rinkėjų apgaudinėjimas. Ir atrodo, kad rinkėjai tiki, nes naujausios apklausos rodo, jog S. Skvernelio populiarumas grįžta.
Proga pasinaudoti 141 vieta suskubo ir Ignas Vėgėlė. Tiesa, jis pasielgė kiek gudriau – nelaukdamas valstiečių partijos sprendimo I. Vėgėlė tarytum ultimatumą iškėlė teigdamas, kad arba kandidatuos būdamas paskutinis sąraše, arba su valstiečiais visai nedalyvaus rinkimuose. Visa gudrybė ta, kad tai leis I. Vėgėlei ir Seimo rinkimuose išlaikyti tą patį prieš sistemą kovojančio kandidato įvaizdį, kurį šis kūrė prezidento rinkimuose ir kurį taip mėgsta tradicinėmis partijomis nusivylę rinkėjai.
Tačiau ar politikai tikrai turėtų prisiimti atsakomybę dėl to, kad rinkėjai leidžiasi būti apgaudinėjami? Juk prezidento rinkimai parodė, kad populizmu varoma I. Vėgėlės, Remigijaus Žemaitaičio kampanija ir prokremliška Eduardo Vaitkaus retorika gali susižerti bene trečdalį rinkėjų balsų. Turbūt visi sutiktų, jog tai pernelyg didelė pyrago dalis, kad galėtų būti nepaliesta.
Visgi būtina pabrėžti, kad tai tik rinkimų startas, o tikrieji politiniai triukai dar laukia ateityje. Ko gero, dar kartą išgirsime ir I. Vėgėlės raginimus išdalinti „Sodros“ rezervus, ir pernelyg ekscentriškus R. Žemaitaičio teiginius, galbūt ką nors paserviruos ir iš kapų bandantis prisikelti Viktoras Uspaskichas, kol socialdemokratai, tikėtina, laikysis tos pačios tylos karaliaus strategijos, kurios per prezidento rinkimus laikėsi ir Gitanas Nausėda, bandydamas kalbomis neišbarstyti savo reitingų. Nes tokia politika Lietuvoje paprasčiausiai apsimoka.
