Asmeninis archyvasPer rinkimų kampaniją grandininiu pjūklu mosavęs ir nukirsti reikšmingą dalį valdžios išlaidų žadėjęs libertaras Javieras Milei gruodžio pradžioje inauguruotas Argentinos prezidentu. O viena svarbiausių institucijų, kuriai stipriausiai kirs El loco (isp. beprotis) pravardžiuojamo politiko ašmenys, – centrinis bankas.
Nėra įprasta, kad demokratinius rinkimus laimėtų kandidatas, kuris žadėtų mažinti valstybės įtaką. Tai dar labiau neįprasta šalyje, kurioje maždaug trečdalis gyventojų dirba valstybiniame sektoriuje. Rinkėjų balsai už tai, kad jiems patiems būtų nurėžtos subsidijos, išmokos ar net panaikinta jų darbo vieta, rodo, jog argentiniečiai aiškiai suvokia, kad infliacijos priežastys yra susijusios su jų valiuta, o problemos sprendimus pasiūlė būtent J. Milei: atsisakyti centrinio banko vykdomo besaikio pinigų spausdinimo ir mažinti masinį valdžios sektoriaus išlaidavimą.
Daugelis ekonomistų ir apžvalgininkų visame pasaulyje sutaria, kad būtent nuolatinis Argentinos valiutos peso nuvertėjimas ir lėmė tokio lygio infliaciją. Tačiau, kai kalba pasisuka apie, pavyzdžiui, Europoje pastaraisiais metais fiksuoto dviženklio kainų augimo priežastis, tie patys analitikai ir ekonomistai tarsi pamiršta apie pinigų spausdinimą ir ima linksniuoti tiekimo grandinių trikdžius, Kremliaus šantažo nulemtą energijos išteklių kainų šuolį ar tiesiog apkaltina verslininkus godumu.
Nuo koronaviruso pandemijos pradžios pinigų kiekis (M3) Argentinoje padidintas daugiau nei šešis kartus – iki 40 trln. pesų. Vien per pastaruosius metus šis rodiklis išaugintas dvigubai. Tokia pinigų politika lėmė, kad kainos per pandeminį laikotarpį išsipūtė net aštuonis kartus, o vartojimo kainų metinė infliacija dabar siekia 143 proc. Štai euro zonoje per pandemiją pinigų kiekis daugiausia buvo išaugęs ketvirtadaliu – iki 16 trln. eurų. Vartojimo kainas tai pakėlė maždaug penktadaliu.
Politinio tango J. Milei negalės šokti vienas – drastiškoms reformoms įgyvendinti jam reikės stiprios Kongreso paramos.
Tad kokia J. Milei idėja suteikė argentiniečiams vilties, kad ekonomikos situacija šalyje gali keistis? Naujasis šalies prezidentas siekia iki 2025 m. dolerizuoti ekonomiką – atsisakyti nacionalinės valiutos peso ir jį pakeisti JAV doleriu. Toks sprendimas leistų uždaryti centrinį banką, kartu atsisakyti pinigų politikos priemonių, pavyzdžiui, bazinių palūkanų normų reguliavimo.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Šešėlinė dolerizacija šalyje vyksta ir be politinio sprendimo. Peso vertei nuolat mažėjant, tik gavę juos žmonės iš karto skuba iškeisti į dolerius. Argentinos vyriausybė iki šiol situaciją bandė taisyti griežtai reguliuodama valiutos kursą – oficialiai vieną JAV dolerį galima įsigyti už 350 pesų. Taip pat nustatyti limitai, kokią sumą kiekvienas gyventojas gali teisėtai išsikeisti. Dėl to susiformavo šešėlinė rinka, kurioje šių valiutų kursas nuo oficialaus skiriasi daugiau nei dvigubai ir už JAV dolerį tenka mokėti apie 900 pesų. Tad sprendimas apskritai atsisakyti nacionalinės valiutos šalyje, kurioje gyventojai ir taip ja nepasitiki, nebeatrodo toks neįtikėtinas.
Teisėtos mokėjimo priemonės statuso suteikimas plačiai priimamai ir gerą reputaciją turinčiai užsienio valiutai gali suteikti stabilumo šalies ekonomikai, kuri kenčia nuo aukšto biudžeto deficito. Tai sužadintų viltį bent iš dalies sugrąžinti finansų rinkos ir tarptautinių kreditorių pasitikėjimą šalies vyriausybe. Atsisakius centrinio banko, kainos taip nebekiltų, nes pinigų kiekis šalyje nebeaugtų taip sparčiai. Be to, valiutos, kuria jau dabar pasitiki argentiniečiai, teisinis pripažinimas leistų prislopinti aukštą infliaciją dar ir dėl to, kad žmonės neskubėtų išleisti naujų pinigų, vos jų gavę.
Žinoma, politinio tango J. Milei negalės šokti vienas – drastiškoms reformoms įgyvendinti jam reikės stiprios Kongreso paramos. Be to, savarankiškos pinigų politikos atsisakymas didintų Argentinos priklausomybę nuo JAV. Todėl ilgalaikė infliacijos raida, pinigų pasiūlos dinamika ir palūkanų normų pokyčiai priklausytų nuo Federalinio rezervo sistemos priimamų sprendimų bei ekonomikos padėties. Tai iš esmės reikš mažesnį lankstumą ir ribotesnes galimybes taikyti tikslingas priemones, kurios tuo metu bus reikalingos Argentinos ūkiui.
Tačiau 2023-iųjų Argentinos prezidento rinkimų rezultatai demonstruoja itin stiprų gyventojų atsaką į daugybę metų besikaupusias problemas. Todėl galima tikėtis, kad palaikymą šiems siūlymams išreikš ir kitos partijos. Jeigu naujajam šalies prezidentui pavyks sustabdyti pinigų spausdinimo aparatą, toks pasiekimas tikrai galėtų būti laikomas ne ką mažesne pergale nei iškovota pasaulio futbolo čempionato taurė.
Leonardas Marcinkevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas
BEREKLAMOS:
