Ar politika Lietuvoje tampa vis nuobodesnė? Iki Seimo rinkimų vos geras mėnuo, o konkurencinės kovos kaip nebuvo, taip ir toliau nematyti. Net visada santūrus buvęs prezidentas Valdas Adamkus stebisi ir nesupranta, ar tikrai Lietuvoje vyksta rinkimai.
Regis, net patiems lietuviams įdomiau, kas laimės JAV prezidento rinkimus, o ne kuri partija vadovaus Lietuvos Vyriausybei kitus ketverius metus.
Šių metų Seimo rinkimai neturi jokių emocijas ir didesnį aktyvumą skatinančių prieskonių. Skirtingai nei prieš tai vykusiuose parlamento rinkimuose, dabar nėra nė vienos naujos partijos ar judėjimo, kuris siektų įnešti sumaišties į valdžios dalybas. Vienintele intriga tapo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos šuolis partijų reitingų lentelėse, tačiau tai įvyko pavasarį ir jau visi su tuo susitaikė. Vieninteliu rinkimų pokštu galima vadinti nebent Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko antikorupcinę koaliciją, tik paskutinę minutę registruotą kaip rinkimų dalyvę. Visa kita taip nyku, kad partijoms, regis, pačioms tenka kurti vienadienius skandalėlius ir linksminti savo narius.
Prieš ketverius metus bent jau buvo galimybė pakeiksnoti Andrių Kubilių, kad jis „nuvarė Lietuvą“. Arba įsijausti į vėstantį violetinį sukilimą prieš valdžią. Dar buvo galima ateiti į rinkimus bent jau dėl to, kad užbrauktum kryžių prieš naują Visagino atominę elektrinę. O dabar? A. Kubilius ištremtas į Šalčininkus, tad rinkimų kampanijoje net nešmėžuos. Algirdas Butkevičius nemojuos nauju Darbo kodeksu, nes taip ir nepriėmė jo. Darbo partijos vadovas Valentinas Mazuronis nesivargins dalyvauti rinkimuose, ir Valdemaras Tomaševskis, paprastai dalyvaudavęs visur, net savivaldos rinkimuose, šį kartą nelydės savo partijos. Nuspręsta nerengti ir referendumo dėl dvigubos pilietybės, tad papildomos motyvacijos ateiti į rinkimus šį kartą nebus. Tad jie pretenduoja tapti nuobodžiausiais nuo nepriklausomybės atkūrimo.
Prieš ketverius metus bent jau buvo galimybė pakeiksnoti Andrių Kubilių, kad jis „nuvarė Lietuvą“. Arba įsijausti į vėstantį violetinį sukilimą prieš valdžią.
Situaciją dar labiau apsunkina rinkimų kampanijos suvaržymai. Šiemet jie įgavo absurdo formų – Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) turėjo aiškintis žurnalistai, nuolat rašantys apie politikus ir savo straipsniuose cituojantys ekspertus. Partijos vis sulaukia kaltinimų, kad netinkamai pristato savo rinkimų programas ar neaiškiai nurodo, kur yra rinkimų agitacija.
Toks perdėtas reglamentavimas atsirado dėl įvairaus piktnaudžiavimo ir manipuliavimo, pasitaikydavusio bemaž prieš kiekvienus rinkimus. Nesąžiningi politikai iškreipdavo procesą, stengdamiesi nuslėpti savo rinkimų kampanijos pajamas ir išlaidas ar net tiesiogiai pirkdami balsus. Tačiau dabartinė rinkimų agitacijos priežiūra yra akivaizdus persistengimas į kitą pusę. VRK tampa panaši ne į budrų sargą, užtikrinantį sąžiningus rinkimus, o į viskuo nepatenkintą, marazmatišką senį, besikabinėjantį prie visų rinkimų dalyvių.
VRK vadovo Zenono Vaigausko užsibuvimas šioje pozicijoje – kasdienis priminimas, kad komisiją reikia iš esmės pertvarkyti. Kuo toliau, tuo labiau VRK tik kabinėjasi prie formalių smulkmenų, o ryžto siūlyti sprendimus dėl esminių problemų visiškai nėra. Z. Vaigauskas paprastai turi tik vieną atsakymą į visus priekaištus – kad partijas ar politikus „nubaus rinkėjai“, o VRK tik aklai vykdo rinkimų procesą reglamentuojančius įstatymus.
Viena didžiausių bėdų yra pats VRK formavimo procesas. Ši institucija, nors turėtų būti visiškai nešališka, nemaža dalimi priklauso nuo politinių partijų interesų ir kaprizų. Paprastai bemaž pusė VRK narių deleguojama iš partijų, kurių rinkimų sąrašai perlipa būtiną barjerą rinkimuose į Seimą. Šie nariai, nors ir turėtų veikti visiškai nešališkai, vienaip ar kitaip gina deleguotos partijos interesus. O patys politikai, naudodamiesi sukurtomis reglamentų dviprasmybėmis, mielai skundžia vieni kitus VRK dėl kvailiausių smulkmenų. Taip VRK vis labiau tampa futbolo kamuoliu politiniame turnyre, o ne teisėju, turinčiu prižiūrėti sąžiningą žaidimą.
Aktyvios politikos nykimas svarbiausiuose šalies rinkimuose yra labai blogas ženklas. Jis atspindi ne tik augantį žmonių nuovargį ir nusivylimą visomis partijomis apskritai, bet ir per daug subiurokratėjusį politinį procesą. Tokios tendencijos galiausiai baigiasi arba visuomenės įtūžiu prieš politikus ir revoliucijomis, arba pasyviu nusišalinimu nuo demokratijos – taip užleidžiama vieta populistams arba autoritarams.
Didelė įtampa ir emocijos rinkimuose ne visada gerai baigiasi. Tačiau visiškas emocijų eliminavimas iš rinkimų veda į demokratijos sunykimą.
