Meniu
Prenumerata

šeštadienis, liepos 13 d.


SUPRASTI RUSIJĄ
Rusija: kas kaltas ir ką daryti? Du požiūriai
Vladimiras Laučius
Asmeninis archyvas
Vladimiras Laučius.

Šių metų vasarą mirė vienas iškiliausių XX ir XXI a. Prancūzijos (ir Europos) politikos teoretikų, knygos apie Rusiją „Sainte Russie“ autorius Alainas Besançonas. Vienas nedaugelio žmonių Vakaruose, išties gerai ir giliai suvokusių, kas yra Rusija.

Lengvų kelių į sunkiai prieinamas smegenis ieškanti žurnalistika dažnai siūlo vadovautis dviem klausimais: „kas kaltas“ ir „ką daryti“. Kitaip nei migdantis žodžių derinys „problemos ir perspektyvos“, šis dėmesį traukiantis „kas“ ir „ką“ dvejetas leidžia susikalbėti su daug didesnėmis už akademinio pasaulio sektas skaitytojų ir klausytojų auditorijomis.

Tad, ir kalbant apie Rusiją iš A. Besançono įžvalgų gilumos, verta kelti klausimus apie tai, kodėl ji virto tokia didele problema Vakarams, ir tai, ko toliau iš jos laukti bei kaip geriausia jos atžvilgiu veikti, šių dviejų – „kas kaltas“ ir „ką daryti“ – pjūvių zetetikos kryptimis.

Apie tai, kas kaltas ir kodėl, knygoje „Sainte Russie“ pasakoma kone visa, kas šiais klausimais būtinai žinotina apie Rusiją. Savo ruožtu apie tai, ką daryti su Rusija, joje tiesiai neklausiama ir nesakoma, bet A. Besançono įžvalgas pratęsiančių užuominų, manding, rastume kito pranzūzų filosofo ir sociologo Jacqueso Ellul’io knygoje „The Betrayal of the West“.

Šiame straipsnyje – pirmoje ilgesnio teksto dalyje – trumpai aptarsime, kas kaltas ir kodėl. Šis klausimas, keliamas apie Rusiją, reikalauja atsakyti, kas yra mūsų priešas. Todėl jis turėtų būti visų Rusijos tyrimų alfa ir omega.

Kaip teigia kitas Rusijos tyrinėtojas Edwardas Crankhshow, „pirmas dalykas, kurį turime padaryti bet kuriame konflikte, tai – nusakyti priešą. Tik šitai padarę, galime spręsti, dėl ko visas konfliktas; kol nesuvoksime, su kuo ir kodėl kovojame, tol nedaug tepasieksime“ (Edward Crankshow, „Russia By Daylight“, 1951, p. 9).

Taigi, kas yra visų tų problemų, kurias šiandien Vakarams kelia Rusija, kaltininkas? Kas yra šio kaukėto bandito tikrasis veidas? Ar tai – vadinamoji amžinoji Rusia, XX a. tik laikinai prisidengusi leninizmo ideologija ir bolševikų politiniais naratyvais, ar dvi skirtingos Rusijos, kurioms 1917 metai lėmė valstybinės tradicijos pertrūkį ir sukūrė visai kitokią tikrovę nei ta, kuri formavo Rusijos sielą iki revoliucijos?

Šiuo klausimu Vakaruose nesutaria dvi mokyklos, apie kurias rašo A. Besançonas. Viena iš jų sako, kad už visa ko slypi ta pati amžinoji Rusia, kurios ideologinės kaukės gali skirtis, bet siela ir galva per amžius lieka ta pati.

Šiai mokyklai priklausė generolas Charles'is de Gaulle’is. Jai atstovauja vengrų kilmės britų mokslininkas Tiboras Szamueli, parašęs knygą „Rusijos tradicija“, kurioje XX a. baisybes kildina iš Aukso Ordos laikų.

Esminio skirtumo tarp carinės ir sovietinės Rusijos nemato ir vadinamoji lenkiška mokykla: Josephas Konradas, Gustavas Gerlingas Gudzinskis, Lenkijoje gimęs įžymusis Harvardo sovietologas ir Rusijos tyrėjas Richardas Pipes’as. Jiems sovietų Rusija yra ankstesnės Rusijos tęsinys: patyręs rimtų transformacijų, kiek pablogintas ir pajuodintas, bet iš esmės tas pats daiktas.

Šiai mokyklai, ko gero, galima priskirti ir cituotą britų žvalgybos analitiką E. Crankshaw. Jo požiūriu, sovietinio režimo cementas buvo ne marksizmo ideologija, perdaryta ir pritaikyta Rusijos realijoms, o rašizmas, rusiškas politinis tradicionalizmas, atidavęs duoklę epochos vėjams ir ta proga įsiurbęs šiek tiek marksizmo bei madingų pasaulinės komunistinės revoliucijos kliedesių. Ir ne Stalinas, anot E. Crankshaw, pastatė sovietų Rusiją ant rašizmo bėgių, o Leninas. Kitaip tariant, net didysis 1917 m. bolševikų revoliucijos lyderis buvo ne tiek komunistinio, kiek rašistinio režimo įkvėpėjas (ten pat, p. 30–35). Jis tiesiog pakeitė Romanovų dinastiją Komunistų partijos politbiuru.

Kita mokykla – paties A. Besançono atstovaujama tyrėjų grupė, teigianti, kad sovietų atžvilgiu reiktų taikyti kitą prieigą ir kalbėti apie naują reiškinį, kuris, tenka pripažinti, skleidžiasi ant senų pamatų bei perima daug rašizmo – tradicinės Rusijos – bruožų, bet kartu ir gerokai pranoksta senąją Rusiją atsinešamo blogio skvarba ir mastu.

Carinė Rusija šimtmečius buvo geopolitinis iššūkis Vakarams, tačiau jų priešprieša su tuomete Rusija tik simboliškai būtų galėjusi pretenduoti į kovos su blogiu kategoriją. Tuo metu bolševikinė Rusija, pagal A. Besançono sampratos implikacijas, reikalauja perkopti vien geopolitinio ar kultūrinio suvokimo rėmus ir pasitelkti ontologijos perspektyvą.

Būtent šios metafizinės Rusijos politinė projekcija, vertinant pagal tokią sampratą, Ronaldo Reagano ir buvo pavadinta „blogio imperija“. Pozityvistinė politikos mokslo atmaina to negali dorai paaiškinti, bet daugybei krikščioniškos civilizacijos žmonių tai buvo gerai suprantama.

Kalbėdamas apie blogį, R. Reaganas turėjo galvoje tikrai ne socialinės gerovės ar politinio teisingumo trūkumą, bet, vartojant šv. Augustino terminologiją, ontologinį „sugedimą“, corruptio (žr.: Augustine of Hippo, Against the Fundamental Epistle of Manichaeus, 39). Pats R. Reaganas, žinoma, šiomis kategorijomis nemąstė, bet būtent ši – ontologinė „blogio imperijos“ – interpretacija bene geriausiai atskleidžia dviejų aptariamų Rusijos suvokimo mokyklų skirtumus.

Antrajai – A. Besançono mokyklai taip pat priklauso prancūzų politologė Françoise Thom ir paties A. Besançono idėjiniai mokytojai: Arthuras Koestleris ir Martinas Malia. Jie sako, kad sovietų Rusija – ne tik daug baisesnė, bet ir visai kita valstybė dėl savo nežmoniškos santvarkos ypatumų. Tai, beje, panašu į Aristotelio politikos mokslą, pagal kurį valstybės esmę nusako jos politinė santvarka.

Kuri iš šių dviejų mokyklų teisi dėl Rusijos?

Iš pirmo žvilgsnio šis klausimas gali atrodyti grynai teorinis, bet iš tikro jis toks nėra: mat jis turi labai rimtų praktinių implikacijų, kurios gali lemti atsakymus į kitos šio teksto dalies pagrindinį klausimą: „ką daryti“ (su Rusija).

O naują dalį jau šią savaitę skaitykite IQ rubrikoje „Suprasti Rusiją“.

Projekto „Suprasti Rusiją“ tikslas – padėti geriau pažinti pavojingiausią Europos priešą, kurio įtakingi Vakarų politikai ir visuomenės, kaip liudija XXI a. patirtys, suprasti nesugebėjo ir kuris pats apie save Vakarams jau ištisus šimtmečius įtaigiai meluoja. TV pokalbiuose ir straipsniuose įvairiais kampais – politikos, kultūros, istorijos, ekonomikos, politinės filosofijos, komunikacijos ir propagandos tyrimų – gvildenama Rusijos kaip sudėtingo reiškinio, tradiciškai grūmojančio Vakarams, problematika. Laidose kalbinami Lietuvos ir užsienio pašnekovai atstovauja minėtoms tyrimų sritims ir dalijasi savo įžvalgomis apie Rusiją, ieškodami atsakymų į klausimus, kas tai per politinis reiškinys, kas jį tokį padarė ir dėl ko vyksta svarbiausi ginčai aiškinantis, kas yra Rusija ir ko iš jos laukti ateityje.

Straipsnių autorius ir laidų vedėjas Vladimiras Laučius yra Rytų Europos studijų centro vyriausiasis politikos analitikas.

2023 11 07 10:09
Spausdinti