Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, vasario 29 d.


KOMENTARAS
Rusijos „iranizacija“
Edwardas Lucasas
Martynas Ambrazas (ELTA)
E. Lucasas.

Rusijos pavasario puolimas įstrigo. Netrukus ateis Ukrainos kontrpuolimo metas. Karinės nesėkmės padidins Kremliaus politinius sunkumus. Anksčiau ar vėliau Rusijos sistemos suinteresuotieji subjektai atsisakys Vladimiro Putino, apkaltins jį dėl karo ir skausmingų sąlygų, kuriomis jis baigsis, ir grįš prie savo pagrindinės veiklos – melo ir vagysčių.

Tai išlieka labiausiai tikėtina karo Ukrainoje baigtis, o svarbiausias klausimas yra laikas: ar turėsime ištverti kelias savaites, mėnesius ar metus, kol Rusijos karo mašina bus sustabdyta?

Tačiau turėtume atsižvelgti ir į kitokias baigtis. Neseniai praleidau šiek tiek laiko su grupe aukšto rango pareigūnų, kurie svarsto Vakarų santykių su Rusija ateities scenarijus. Aptarėme įprastus variantus: pilietinis karas, chunta, naujas autoritarinis lyderis, netikras liberalas. Netgi porą minučių skyrėme mažai tikėtinai demokratijos perspektyvai. Tačiau mano dėmesį patraukė tema, kurią jie pavadino „iranizacija“. Trumpai tariant, tai – mintis, kad režimas Maskvoje gali pasirodyti esąs toks pat atsparus kaip ir Teherane.

Ši teokratinė mafija valdžioje yra nuo 1979-ųjų revoliucijos. Nepaisant režimo barbariškumo (jo priemonių rinkinyje yra sisteminiai žaginimai, smurtas, grobimai ir žudymai), Iranas netapo atsilikusia ar izoliuota šalimi. Jis turi išprususią, kartais maištaujančią vidurinę klasę, vyriausybės aparatą, kuris labai efektyviai vykdo valstybės politiką, ir technologinę bazę, sudarančią sąlygas gaminti branduolinius ginklus ir balistines raketas. Irano valstybinis terorizmas apima visą pasaulį. Vienas opozicinis televizijos kanalas ką tik turėjo išsikelti iš savo biuro Londone, nes Britanijos valdžios institucijos negali užtikrinti jo darbuotojų saugumo.

Nors teigiama, kad Iranas yra įstumtas į diplomatinių santykių įšalą, jis ką tik atnaujino ryšius su savo nesutaikoma priešininke Saudo Arabija, sudaręs susitarimą, kuriam tarpininkavo Kinija. Iranas galbūt net susitarė su Jungtinėmis Valstijomis apsikeisti kaliniais. Iranas smarkiai plėtoja karinį bendradarbiavimą su Rusija, ir gali būti, kad analizuoja Ukrainoje užgrobtus amerikietiškus ginklus.

Vakarai į šią grėsmę reagavo tiek taikydami sankcijas (Iranas buvo daugiausiai sankcijų pasaulyje sulaukusi šalis, kol pernai pirmąją vietą užėmė Rusija), tiek siūlydami diplomatines išeitis. Nepaisant daugelį metų besitęsiančių tvirtų prognozių, jos nepasiteisino. Prekybos, investicijų ir finansinių ryšių apribojimai labai apsunkino gyvenimą įstatymų besilaikantiems ir provakarietiškai nusiteikusiems iraniečiams, tačiau nesugebėjo suduoti lemiamo ir žlugdančio smūgio ekonomikai. Tiesą sakant, Irano naftos eksportas sparčiai auga. Jis parduoda laivus Afrikos šalims ir Venesuelai, o ginklus – bet kam. Susitarimas su pasaulio galybėmis tik pristabdė režimo pažangą siekiant sukurti branduolinį arsenalą.

Viena iš Irano atsparumo priežasčių yra tai, kad režimas ir toliau ideologiškai kontroliuoja bent dalį gyventojų. Tai sujungia islamo pamaldumą ir nacionalinį pasididžiavimą. Kita priežastis yra ekonominės ir politinės galios susiliejimas, ypač per Revoliucinės gvardijos korpusą, kuris nominaliai yra ginkluotųjų pajėgų dalis, bet iš tikrųjų – galingas verslo ir politinis subjektas, turintis nepriklausomų žvalgybos, finansinių ir karinių pajėgumų.

Ši tvarka nėra identiška padėčiai Rusijoje. Tačiau panašumai stulbinantys. Rusija iki šiol nesureikšmina Vakarų sankcijų. Jos režimo ideologijoje susilieja tamsuoliška ortodoksų krikščionybės forma ir nacionalinis pasididžiavimas. Atrodo, kad kariniai nesklandumai nedaro didelės įtakos režimo gniaužtams. Emigracija yra apsauginis vožtuvas, o represijos – kuoka. Korupcija ir veidmainystė ne tik ardo, bet ir sutepa sistemą. Užsieniečių bailumas ir godumas sudaro sąlygas jai veikti.

Nesunku suprasti, kaip gali vystytis Rusijos „iranizacija“: tereikia tęsti dabartinę trajektoriją. Daug sunkiau suprasti, kaip Vakarai galėtų tam pasipriešinti.

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

2023 03 15 13:16
Spausdinti