Asmeninis archyvasŠią jau besibaigiančią Europos Parlamento (EP) kadenciją skandalų netrūko: nuo „orgijageito“, kai viešumoje tradicinių vertybių gynėju prisistatantis Vengrijos europarlamentaras taip buvo pasiilgęs vyriškos meilės, kad net pažeidė pandemijos karantiną, iki visą Briuselį sudrebinusio „katargeito“ su lagaminais, pilnais eurų.
Likus tik keliems mėnesiams iki dabartinio EP išsivaikščiojimo uogyte ant skandalų torto tapo „rašageitas“ – kaltinimai Latvijos atstovei Tatjanai Ždanokai visus savo darbo EP dvidešimt metų bendradarbiavus su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Tai ne pirmas kartas, kai EP narys siejamas su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Ankstesnės kadencijos europarlamentaras iš Vengrijos Bélá Kovácsas net nuteistas už tai. Tai ne vienintelis atvejis dabartiniame EP, bent taip teigė kiti europarlamentarai per debatus dėl „rašageito“ rezoliucijos.
Dar pernai leidinys „Novaja gazeta. Evropa“ atliko EP narių balsavimų tyrimą ir įvardijo labiausiai proputiniškus europarlamentarus. Dvidešimtuke, kuriame T. Ždanoka užėmė pirmąją vietą, Lietuvos atstovų neatsirado. Bet žurnalistai pastebėjo tendenciją, kad dalis Kremliaus simpatikų EP narių sąmoningai pasirenka strategiją nebalsuoti dėl su Rusija susijusių dokumentų. Būtent taip elgiasi europarlamentarai Viktoras Uspaskichas ir Stasys Jakeliūnas.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Vis dėlto negalima kaltinti viso EP prorusiškumu. Tai neabejotinai stipriausiai prieš Rusijos agresiją ir už atsaką Kremliui pasisakanti ES institucija, nors bėda, kad, nepaisant visų EP narių gražių kalbų apie jų įtaką užsienio politikoje, tokios rezoliucijos „neina į dangų“, t. y. netampa privalomos (tiesa, turi įtakos politinėms diskusijoms).
Blogiausia, kad kitos ES institucijos, kurios turi daug rimtesnių svertų, užmigo ant laurų, nors karas toli gražu nesibaigė.
Pirmųjų agresoriaus patrankų šūvių pažadinta ir žiaurumų Bučoje bei kituose Ukrainos miestuose paskatinta Europos Komisija 2022 m. pasiūlė (ir ES Taryba tam pritarė) net devynis sankcijų Rusijai paketus, kuriuos galima vadinti paketais, nes jie apėmė plačias sritis.
Pernai priimti trys paketai, nors nežinia, ar jie visi verti „paketo“ vardo. Šiemet dvejų metų invazijos sukakties proga sutarta priimti 13-ąjį sankcijų paketą. Bet, kaip pripažįsta net patys diplomatai, šis nevertas vadintis „paketu“, nes apima tik Rusijos asmenų ir įmonių, taip pat dar kelių trečiųjų šalių bendrovių, padedančių Rusijai išsisukti nuo ribojimų, įtraukimą į sankcijų sąrašus.
Vis priimamos naujos sankcijos suteiktų netikrumo ir paskatintų ne tik baimes įsitraukti jas apeiti, griautų jau sukurtas schemas, bet ir mažintų verslo norą likti Rusijos rinkoje.
Dar įdomiau, kad vykstant deryboms, kurios tampa vis sunkesnės, dalis šių sankcionuojamų objektų buvo paviešinta, ir buvo galimybė pasiruošti tokioms ES priemonėms.
Blogiausia, kad per dvejus metus Rusija taip pat sugebėjo prisitaikyti apeiti sankcijas: nuo šešėlinio naftos laivyno iki tiekimo grandinių per trečiąsias šalis. Ne ekonominis, bet vis tiek puikus pavyzdys, kaip apeinami ribojimai: nors karui prasidėjus daugelis ES šalių išmetė daugiau Rusijos diplomatų-šnipų, ir tai smarkiai suardė Rusijos specialiųjų tarnybų tinklus, netrukus atrasta spraga – tai Šengeno zona, kai diplomatas (tiksliau – šnipas) atvyksta į vieną ES šalį, bet veikti keliauja į kitą.
Visa tai lėmė ES neįgalumas palaikyti naujų sankcijų Rusijai taikymo tempo. Vis priimamos naujos sankcijos suteiktų netikrumo ir paskatintų ne tik baimes įsitraukti jas apeiti, griautų jau sukurtas schemas, bet ir mažintų verslo norą likti Rusijos rinkoje. Dabar dalis ne tik krabų lazdelių karaliukų, bet ir kitų Europos verslų, nors žada, visiškai nesiruošia palikti Rusijos. O kodėl jie turėtų elgtis kitaip? Pinigai Rusijoje geri, sankcijų vajus praėjo ir egzistuoja tik vienintelė grėsmė, kad pats Kremlius gali atimti verslą.
Pastarasis veiksnys, t. y. atimami Vakarų verslai ir kartu jų pačių prisiimta rizika dirbti Rusijoje, turėtų paskatinti Vakarus imtis nuo agresijos pradžios įšaldytų Rusijos lėšų ir perduoti jas Ukrainai. Dvejus metus bijota, kad toks žingsnis paskatins Maskvos atsaką – Kremlius tiek nesvarstė ir jau ėmė atimti vakariečių turtą. Vakaruose tik dabar prabilta, kad galbūt ne įšaldytas lėšas, bet jų uždirbamą pelną galima atiduoti kaip paramą Ukrainai.
Žvelgiant į tokią padėtį sunku suprasti, ar čia visur ždanokos veikia, ar kažkoks sąstingis? Karas juk nesibaigė, ir užstrigus karinei paramai Ukrainai jau matome pavojingas tendencijas fronte. Tuo metu Kremliuje geriamas prancūziškas (tikriausiai) šampanas dėl Aleksejaus Navalno „trombo“ ir ruošiama dar daugiau putojančio iššauti po Vladimiro Putino rinkimų kovo mėnesį.
Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas
