Asmeninis archyvasRusijos kariaujamas kinetinis karas tarsi nustūmė į antrą planą Kremliaus minkštosios galios poveikio Vakarų visuomenėms klausimą ir kartu – visa tai, kas priskirtina propagandos sričiai. Nors, žinoma, Rusijos propaganda niekur nedingo: esmiškai pakito jos prigimtis, bet ne mastas ir poveikis.
Svarbu atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, jog plataus masto Rusijos agresija Ukrainoje pakeitė rusiškos propagandos pobūdį. Kinetinio karo Ukrainoje realybė ir tikro karo grėsmė, iškilusi Vidurio bei Vidurio Rytų Europos valstybėms, išryškino Carlo Schmitto konceptualizuotą „draugo / priešo“ skirtį Europos politikoje ir pavertė Vakarams skirtą propagandą tiek vykstančio Ukrainoje, tiek galimai projektuojamo Europoje kinetinio (o ne hibridinio) karo pagalbiniu (o ne pagrindiniu) įrankiu.
Niekam Vakaruose ir ypač pafrontės valstybėse, tokiose kaip Lietuva, po 2022 metų nebereikia įrodinėti, jog priešas egzistuoja ir energingai veikia. Neliko iki 2022 metų klaidingai brėžtos ribos tarp politikos ir, tarkime, energetikos; ribos, kuria, kaip viena iš pamatinių prielaidų santykiuose su Rusija, daug metų vadovavosi įtakingiausių Europos valstybių – antai Vokietijos – vyriausybės.
Dėl minėtų esminių pokyčių Lietuvoje ir kitose pafrontės valstybėse atsirado papildomų prielaidų mažėti Rusijos minkštosios galios įtakai tokiose srityse kaip informacija ir masinė kultūra.
Tendencijai traktuoti Vakaruose veikiančių Kremliui lojalių masinio informavimo priemonių produkciją kaip „alternatyvų požiūrį“ buvo suduotas smūgis dar 2014 metais, kai Rusija aneksavo Krymą ir sukėlė karą Rytų Ukrainoje.
Tendencijai traktuoti Vakaruose veikiančių Kremliui lojalių masinio informavimo priemonių produkciją kaip „alternatyvų požiūrį“ buvo suduotas smūgis dar 2014 metais, kai Rusija aneksavo Krymą ir sukėlė karą Rytų Ukrainoje. Tačiau 2022 metais Rusijos pradėta karo kampanija toli pranoko 2014-ųjų įvykius. Prielaida apie taikų bendradarbiavimą energetikos bei kituose sektoriuose, neva esančiuose „anapus politikos“, vis dar gyvavusi po 2014 metų, 2022-aisiais galutinai žlugo. Atitinkamai ir Kremliui palankios bei jo remiamos „alternatyvios“ informacijos priemonės daugelio vartotojų akyse virto priešo informacijos priemonėmis ir prarado „objektyvesnės alternatyvos“ patrauklumą.
Savo ruožtu masinės kultūros srityje Rusijos minkštosios galios potencialas net ir iki 2022 metų Lietuvoje buvo palyginti menkas bei nė iš tolo neprilygo, tarkime, Moldovos situacijai, kur Rusijos masinė kultūra buvo suleidusi kur kas gilesnes šaknis. Be to, karas Ukrainoje panaikino klaidingą prielaidą apie tariamą „egzistavimą anapus politikos“ ne tik rusiškos energetikos, bet ir Rusijos kultūros, dažnai naudojamos propagandos tikslais, atžvilgiu. Politinės „draugo / priešo“ skirties sugrįžimas panaikino energetines, ekonomines, informacines ir kultūrines landas Rusijai vykdyti savo politiką ir skleisti jai tarnaujančią propagandą „anapus politikos“.
Pradėjus agresiją Ukrainoje, „Nord Stream II“ tipo landos (arba tokios kaip „kultūra be sienų“) didžiąja dalimi užsikimšo, bet propaganda niekur nedingo. Kaip ir Vakarų visuomenių grupės, nebūtinai tiesiogiai tarnaujančios Kremliaus interesams, bet kuriančios ir purenančios dirvą, kurioje priešiška propaganda, kaip aiškina Jacques’as Ellul’is, skirdamas sociologinę ir tiesioginę propagandą (1), sėkmingai sudygsta.
Aktualijos
Vienu ryškiausių propagandinės dirvos „sociologinio“ purenimo Lietuvoje požymių po 2022 metų tapo vadinamosios „deeskalacijos“ ir „karo kurstymo“ naratyvas. 2024 metais Lietuvoje vyksta net trys rinkimų kampanijos ir kaip tik jų metu kai kurie kandidatai atvirai kalba apie tai, jog tiek Vakarų parama Ukrainai, tiek griežta laikysena Rusijos atžvilgiu esanti „karo kurstymas“, kurį esą privalu nutraukti ir susodinti kariaujančias puses prie derybų stalo. Taikos principas šitaip verčiamas Trojos arkliu, tarnaujančiu Rusijos propagandai ir jos imperiniams siekiams. Tiksliausia šios retorikos analogija būtų kaltinimai Vakarams „karo kurstymu“ po to, kai 1939 m. kovo 15 d. Hitleris okupavo Čekiją.
Pasaulio tvarka
Antras Rusijos propagandinio veikimo pavyzdys: po 2022 metų dar labiau paaštrėjo šio šimtmečio pirmąjį dešimtmetį įsibėgėję Rusijos politiniai naratyvai, nukreipti prieš euroatlantinės vienybės pagrindus (2). Šios propagandos tikslas – diskredituoti bet kokias Vakarų pastangas vaidinti geopolitinį vaidmenį vykdant ne tik minkštąją, bet ir kietąją (galios) politiką bei visokeriopai niekinti svarbiausią Vakarų galios subjektą – Jungtines Valstijas.
Tokios nuostatos viena spalvingiausių išraiškų – buvusio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo reakcija į JAV Atstovų Rūmų balsavimą dėl paramos Ukrainai 2024 m. balandžio 20 d. Medvedevas pavadino Jungtines Valstijas „šlykščia XXI amžiaus blogio imperija“. Tokiam antiamerikietiškų nuotaikų kurstymui Lietuvoje ir kitose pafrontės valstybėse esama tam tikrų palankių sąlygų, kurias gali lemti įvairūs ideologniai veiksniai, susivedantys į bendrą politinių, ekonominių ir kultūrinių kaltinimų Jungtinėms Valstijoms vektorių. Šių kaltinimų bendras vardiklis – tai priešiškumas JAV hegemonijai ir Vakarų geopolitinės bei karinės galios atkūrimo pastangoms.
Istorija
Trečias svarbus Rusijos propagandos iššūkis Vakarams ir ypač jautri tema valstybėms, tapusioms ne tik Hitlerio, bet ir Stalino agresijos aukomis, – tai Rusijos kariaujamo hibridinio karo dalimi tapęs istorijos perrašymas, kuriuo diktatorius Putinas užsiėmė įsiveržimo į Ukrainą išvakarėse (3). 2019 m. rugsėjo 19 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Europos atminimo svarbos Europos ateičiai, kuria pasmerkė totalitarinius režimus garbstančią, jų piktadarystes neigiančią bei jų veiklą pateisinančią propagandą; taip pat paskelbė panašiai vertinantis tiek nacizmo ir stalinizmo ideologijas, tiek sovietų ir nacių padarytus nusikaltimus.
Šis dokumentas sukėlė didelį nepasitenkinimą Maskvoje ir lėmė aktyvų Kremliaus bei Rusijos valdžios politiką aptarnaujančių viešųjų intelektualų propagandinį atsaką. Rusijos prezidentas Putinas rezoliucijos teiginius apie sovietų vaidmenį pradedant Antrąjį pasaulinį karą kartu su nacių Vokietija pavadino „neatleistinu melu“ ir griežtai atmetė išvadą apie SSRS ir Vokietijos bendrą atsakomybę dėl Antrojo pasaulinio karo ir jo žiauriausių padarinių.
Tai nėra vien teorinis ginčas apie didesnį blogį ir jo istorines ištakas: tai – ginčas, nuo kurio priklauso teisingas Putino Rusijos suvokimas Vakaruose ir, vadinasi, strateginis atsakas į Putino pradėtą karą su Ukraina ir Vakarais bei šio karo praktinė baigtis. Kaip teigia Prahos Karolio universiteto profesorius politologas Sergejus Medvedevas, ne sykį kalbintas IQ žurnalo ir Rytų Europos studijų centro projekte „Suprasti Rusiją“, „Putino iššūkis – tai Hitlerio iššūkis; nuo jo priklauso Vakarų civilizacijos likimas“ (8).
Užglaistyti ir ištrinti šį suvokimą iš Vakarų visuomenių sąmonės – tai kertinis Rusijos propagandos uždavinys ir, vadinasi, tiek Lietuvai, tiek kitoms Vakarų valstybėms ypač svarbus hibridinio karo frontas.
Vladimiras Laučius yra Rytų Europos studijų centro vyr. politikos analitikas.
Išnašos:
1.Jacques Ellul. Propaganda. The Formation of Men’s Attitudes. 1965. P. 15.
2.Janusz Bugajski. Dismantling the West: Russia's Atlantic Agenda. Potomac Books, 2009. P. 101.
3.Žr.: Keir Giles. Russia’s War On Everybody. Bloomsbury Academic, 2022. P. 31-37.
