Pasaulis įsitempęs ir su nerimu laukia 2017-ųjų.
Vieni atidžiai seka kiekvieną išrinktojo JAV prezidento Donaldo Trumpo judesį ir stengiasi nuspėti, ką jis paskirs savo patarėjais ar departamentų sekretoriais. Kiti, artėjant rinkimams Nyderlanduose, Prancūzijoje ir Vokietijoje, svarsto, ar po jų į valdžią ateis nacionalistinės ir populistinės partijos, siekiančios išjudinti ES pamatus. Politinių pokyčių abipus Atlanto nekantriai laukia ir Kremlius, kuris nemažai investavo į tai, kad Vakarų politika pasikeistų.
JAV žvalgybos tarnybos jau visiškai atvirai kalba, kad Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimų kampaniją ir tikslingai prisidėjo prie Hillary Clinton diskreditavimo. Vokietijos žvalgyba taip pat turi įtarimų, kad Maskva sieks pakenkti Angelai Merkel prieš parlamento rinkimus ir naudodamasi bendru gyventojų nusivylimu dar labiau sustiprinti šias nuotaikas. Galiausiai Prancūzijoje net prieš prezidento rinkimus Kremlius jau gali būti ramus – vienaip ar kitaip, kitas šios šalies vadovas bus gerokai palankesnis Vladimiro Putino režimui nei François Hollande’as.
Visi šie pokyčiai gali atnešti įvairių padarinių, tačiau Rusija labiausiai laukia, kad pagaliau būtų panaikintos ekonominės sankcijos, įvestos JAV ir ES 2014 m. Apribojimai jau gerokai įgriso ir kelia nemažai nepatogumų – visų pirma, dėl sustabdytų didelių energetikos projektų Rusijoje, dėl draudimų šios šalies energetikos įmonėms įsigyti modernių technologijų, kurios leistų įsitraukti į suskystintųjų gamtinių dujų eksporto rinką ar plėtoti naftos gavybos projektus Arkties vandenyne.
Pastaruosius metus mažos naftos kainos Rusijos ekonomiką traukė žemyn, o įšaldytas bendradarbiavimas su Vakarais energetikos sektoriuje bei apribotos galimybės skolintis finansų rinkose dar labiau apsunkino padėtį. Tačiau nafta pradeda brangti, ir vis daugiau ekonomistų mano, kad žemų kainų laikotarpis netrukus baigsis. Politinės permainos JAV ir Europoje taip pat gali duoti grąžą V. Putino režimui – spaudimas atšaukti sankcijas Maskvai jau kurį laiką auga, o pasikeitusios JAV, Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės gali šį Kremliaus lūkestį pagaliau paversti realybe.
Rusijos įsitraukimas į Sirijos konfliktą išryškino Vakarų bejėgiškumą šiame regione. Labai tikėtina, kad V. Putinas naudoja Siriją kaip svarbią kortą laukdamas, kol JAV ir ES lyderiai pagaliau sutiks eiti į derybas su rusais. Tezė, jog be Rusijos neįmanoma išspręsti Sirijos konflikto, jau įsitvirtino Vakarų politiniuose sluoksniuose. Lieka tik sulaukti V. Putino sąlygų, ko jis nori už tai, kad ši kraupi mėsmalė nustotų suktis.
Atsigaunant naftos kainoms, didės ir Rusijos pasitikėjimas savo galia, todėl spaudimas mažesnėms valstybėms augs dar labiau.
2017-ieji bus palankūs metai Rusijai primesti savo sąlygas Vakarams ir pagaliau įgyti trokštamą statusą – tapti pripažinta didžiąja valstybe ir „Europos koncerte“ su kitomis šalimis spręsti „Europos saugumo klausimus“. Jei JAV ir ES didžiosios valstybės pasuks izoliacinės politikos link, Kremliui liks labai daug erdvės imtis spręsti saugumo problemas Europoje. Atsigaunant naftos kainoms, didės ir Rusijos pasitikėjimas savo galia, todėl spaudimas mažesnėms valstybėms augs dar labiau.
Kaip mes ruošiamės priimti Rusijos sprendimą grįžti prie Europos derybų stalo? Atsižvelgiant į naujosios Vyriausybės programą, tapdami „maža agrarine valstybe“. Visa programa persmelkta orientacijos į užsidarymą, vidaus poreikių patenkinimą, vidinę darną ir žemės ūkio stiprinimą. Juokais galima pasakyti, kad šį kartą nevėluojame ir elgiamės labai panašiai kaip kitos Vakarų šalys – atsigręžiame į savo kiemą ir bandome nekišti nosies į kitų reikalus. Gera žinia yra bent tai, kad tiek Vyriausybės programoje, tiek naujosios Nacionalinio saugumo strategijos projekte siekiama jau 2018 m. gynybos reikmėms skirti 2 proc. BVP. Tačiau daugelis kitų aspektų rodo, jog Lietuva gali nuo aktyvaus dalyvavimo pasaulio ekonomikoje ir politikoje pereiti į pasyvųjį režimą ir susitelkti tik ties vidaus „socialinės rinkos“ kūrimu. Tiesa, dar dizaineris Juozas Statkevičius bus užsiėmęs tautinio kostiumo vaikams kūrimu.
Toks kelias į ekonominį uždarumą ir grįžimas prie „tautinių vertybių“ tikriausiai kai kam gali būti patrauklus, įsivaizduojant, kad būsime nebeįdomūs net ir potencialiems agresoriams. Bet greičiau tai bus tik provokavimas – juk net gatvėse plėšikai renkasi aukas, kurios atrodo per daug pasyvios priešintis ar šauktis pagalbos.
Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius
