Praėjusią žiemą jautresnius mūsų krašto geopolitikos entuziastus ne kartą mušė šaltas prakaitas nuo naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo verbalinių preferencijų. Tai jam NATO jau atgyvena, tai jam Putinas į partnerius tinka.

Dabar, kai Donaldas pokštelėjo kaip Ronaldas (Reaganas), spaudimas mūsų geografinėje ilgumoje atslūgo iki vidutinių įprastinių informacinių karų lygio. Kremliaus lūkesčiai nepasiteisino, šampano purslai Maskvoje pernai taškėsi veltui. Grįžo senojo gerojo Šaltojo karo laikų pusiausvyra. Kadangi JAV globa ir NATO 5-asis straipsnis teoriškai mums garantuoja neišsenkančius saugumo išteklius, kai kurių partijų atstovai leidžia sau paišdykauti – paprekiauti mūsų interesais. Visko matėme per pastarąjį ketvirtį amžiaus. Rodos, niekuo nebenustebinsi. Bet va, išlindo taikaus atomo mėgėjas Bastys paskui auksinius Oleko įrankius. Ką ten Bastys – pats Butkevičius nebeatsimena, ką veikė kelerius pastaruosius metus: jam atrodo, kad su „Rosatom“ atstovais nesusitikinėjo, bet žurnalistai matė priešingai. Seniai aišku: kai ekrane kalba Butkevičius, galima išjungti garsą, nes jis šneka bet ką ir už žodžius neatsako. Pasaulyje esama visokių superherojų: vieni laipioja sienomis, mato ateitį, kiti keliauja laiku, būgnydami išvaiko lietaus debesis, o socdemų supergalia tai, kad jie niekada neatsako nei už savo žodžius, nei už darbus, bet jiems nieko už tai neatsitinka. Socdemai niekada nejaučia gėdos, nes, kad ją pajustum, reikia turėti kokių nors vidaus organų. Ne tik išorinių požymių. Pripratom: turim DP, TT, LLRA, krūvą paleckininkų kalibro partijėlių. Jų Maskva mums į Seimą neatsiunčia. Liaudis pati išsirenka. Liaudies pasąmonė byloja, atseit mus, šiaip ar taip, nuo Kremliaus saugo kolektyvinės gynybos sutartis, todėl galim pakvailioti. Sukelti savo sandėliuke gaisrą. Po to antrą. Penkioliktą. Jei kas norit gyvent be įtampos ir rietenų, maukit penkmečiui ar kelioms dekadoms į Norvegiją, Airiją. Mūsų liaudis, regis, ne itin euroskeptiška (kai kalbama apie darbo užmokestį ir visą kitą infrastruktūrą), tačiau, per televizorius prisirijusi idėjinės kremlienos, į Europos Parlamentą renka tokius atstovus, kurie, jei turėtų daugiau proto ir mokėtų užsienio kalbų (ne tik rusų), daug nuveiktų, kad ta ant homoseksualizmo propagandos banginių iškilusi gėjropa greičiau dezintegruotųsi. Tačiau pasaulyje viskam vadovauja atsitiktinumai. Ir kuo labiau telksis Europos griovėjai, tuo ilgiau ji gyvuos. Kremliui nunaikinti ES niekada nepavyks, ją gali sužlugdyti kokia nors vidinė kvailystė (pavyzdžiui, draudimas prekiauti kreivais agurkais) ar kelių kvailysčių suma (kreivi agurkai plius daugybinis ištižimas). Amerika dar stipresnė – ją sugriauti įmanoma tik jos pačios rankomis. Mėnesį ar du atrodė, kad tai tikėtina. Dabar vėl viskas priešingai. Tikėkimės – ilgam. Tarkim, Trumpas daugiau nebepersigalvos ir mūsų nepaliks kryžkelėje pasiutusiems šunims sudraskyti. Mes sau juokingai (ir nelabai) pakvailiodami šėliosim ant gintarinės jūros kranto prie nemunėlių kilpų ir apkirstų šilelių, o tuo metu pasaulis globalėdamas transformuosis, ir eis visokie procesai septynmyliais žingsniais skersai išilgai. Po kelių dešimtmečių kartu su latviais gyventojų skaičiumi pasivysim Estiją – kiekvienoj šaly bus po pusantro milijono asabų. Nebent drastiškai atšiltų klimatas iki subtropinių laipsnių, ir geresnio gyvenimo ieškotojams mūsų pakelėse amžinai žaliuojantys krūmynai taptų patrauklūs stovykloms iš kartono, polietileno ir šakalių kurti. Palyginkime: Bangladeše, kurio teritorija maždaug tokia kaip sudėjus Lietuvos ir Latvijos plotus, gyvena 165 mln. žmonių. Ne 16. Ir ne 60 mln. O visi 165 mln. Ir kasmet jų ten vienu kitu milijonu padaugėja. Jei kada nors pas mus bus taip šilta, drėgna ir svetinga kaip Bangladeše, visko gali atsitikti. Jei telpa 165 mln. (ir tai – ne riba) Bangladeše, kodėl gali neišsitekti baltų žemelėje? Niekas garsiai to nesako, bet visiems aišku – mus nuo gaivališkos imigracijos iš skurdžiųjų šalių saugo šaltis, žemi niūrūs debesys, neadekvačiai aukštos nekilnojamojo turto ir būsto nuomos kainos, žemas gyvenimo lygis, simbolinės socialinės išmokos. Nors klimatas gana bjaurus, kad gyventume gerai kaip Skandinavijoje, korupcija, socialinė nelygybė mus laiko pririštus taip arti trečiojo pasaulio šalių, kad pabėgėliai iš tų nelaimingų kraštų nemato didelio skirtumo. O dar tas šaltis, kuris budi visais keturiais metų laikais. Jei Trumpas pajėgtų pasaulį grąžinti į anglies amžių (kaip ne kartą žadėjo), klimatas šiltų sparčiau, netrukus sulauktume ir atogrąžų šilumos, ir pirmųjų autobusų su draugiška Bangladešo liaudimi. Jei jų atvyktų suskaičiuojama galybė – lyg ir nieko tokio. Bet jei jų atvažiuos daugiau nei 100 mln., tuomet nacionalinio saugumo klausimais galės rūpintis patys bangladešiečiai.