Jau turbūt visi spėjome pasipiktinti situacija, nutikusia prezidentūroje teikiant Nacionalines kultūros ir meno premijas. Viešumos vengianti aktorė Viktorija Kuodytė tądien tapo labiausiai linksniuojamu žmogumi šalyje, kai net ne dėl biurokratinės klaidos, o dėl biurokratinio požiūrio buvo neįleista į ceremoniją, kurioje turėjo būti apdovanota.
Tokiais atvejais visuomet įdomu stebėti, kaip žūtbūtinis noras rasti kaltuosius persipina su pastangomis mąstyti originaliau arba išgelbėti savo kailį, o tai savo ruožtu naratyvą pasuka keistokais keliais. Štai ir šįsyk dalis kaltinančiųjų radarų netrukus pasisuko į pačius laureatus. Pirmiausia – į aktorę, kad ši, neatlaikiusi F. Kafkos „Pilies“ vertos akistatos su apsaugininkais, išėjo ir negrįžo. O tada – į kitus apdovanotuosius – kodėl šie neplėšė marškinių, nešūkavo prezidentūroje ir protestuodami vorele neišėjo paskui Viktoriją Kuodytę.
O juk viskas paprasta. Aktorė iš Prezidentūros išėjo dėl vienintelės priežasties – nes turi savigarbos. Ir ačiū Dievui. Tokių žmonių, kurie turi savigarbos ir žino savivertės skonį, mums reikia kuo daugiau, net jei dažnai dėl to gresia kaltinimai arogancija. O viešai girdima nuostaba, esą, didelio čia daikto, ar jau neturime tikrų problemų, tik paliudija mūsų visuomenėje savigarbos stoką.
Liūdniausia, kad institucija sugadino šventę vienam žmogui, o įsisiūbavusi nuomonių ir komentarų banga kiek apkartino ją ir likusiems laureatams. Kodėl neišėjo iš ceremonijos, kodėl nekalbėjo apie už durų likusią kolegę, kodėl nesipiktino viešai? Visų pirma, numanau, jog jie prieš ceremoniją į visą situaciją net neturėjo progos įsigilinti – juk ir patiems tai buvo reikšminga diena, patiems, tikiu, iš jaudulio kiek greičiau plakė širdys, patiems reikėjo sužiūrėti, ar salėje yra ir jų mamos, apmąstyti būsimą padėkos kalbą. Antra, laureatai šiame renginyje juk buvo svečiai – ne šeimininkai. Ir ne svečiai turi spręsti šeimininkų problemas. Trečia, labai apmaudu, jog už ilgametį kūrybinį darbą įvertinti menininkai tarsi atsidūrė šio incidento šešėlyje, o ir šventinė nuotaika neabejotinai buvo apgadinta.
Laureatai šiame renginyje juk buvo svečiai – ne šeimininkai. Ir ne svečiai turi spręsti šeimininkų problemas.
Tai, kad pergalė, premija, laimėjimas gali atnešti daug kartėlio, Lietuvoje matėme jau ne kartą. Priminsiu, kad ir pernykščiai Nacionalinės premijos teikimai buvo užtemdyti puolimų Mariaus Ivaškevičiaus atžvilgiu, dramaturgui prikišant dar prieš 17 metų parašytą romaną. Kita rezonansinė votimi virtusio laimėjimo istorija dar nesibaigė: ne mėnesį ir ne du buvo viešai plūstas, užsipultas, žemintas, išvadintas šlykščiausiais žodžiais Andrius Labašauskas. Kuo gi jis taip nusikalto Lietuvai? Ogi tuo, jog laimėjo Lukiškių aikštės memorialo konkursą. Išsiskyrus visuomenės nuomonėms ir pasaulėžiūroms, menininkas buvo vienas tampomas iš vienos diskusijos į kitą, iš vienos televizijos laidos į trečią, nuo vienų politikų prie kitų ir turėjo nuolat teisintis, tarsi būtų ką nors nužudęs ar sužalojęs. Nors žmogus viso labo tapo konkurso nugalėtoju. Retorinis klausimas, kokius pasitikėjimo savo valstybe pamatus jaunam menininkui pakloja tokia situacija.
Galima daug kartų linkčioti skaitant pratrūkusio režisieriaus Gintaro Varno komentarą apie mūsuose dažną norą pasišildyti talentų saulėkaitoje, pasidžiaugti savimi ir savo iškalba ar išvaizda, visai pamiršus, kad renkant premijos laureatą ar konkurso laimėtoją reikėtų glostyti ne savo ego, o pagerbti kitą žmogų. Pradėti nuo paprasčiausio klausimo, kas jam būtų priimtina, patrauklu, patogu. Ir kaip čia neprisiminsi diskusijos, kurią man kartą teko moderuoti kartu su vienu ryškiausių Lietuvos intelektualų, beje, tuomet baigiančiu aštuntąją dešimtį. Kai atėjusi į renginį pamačiau mudviems paruoštas kėdutes, supratau, kad, matyt, organizatoriai mane ir garbų pašnekovą palaikė bare trumpai flirtuojančia dvidešimtmečių pora. Tačiau išsilaikyti visą diskusijos laiką ant tos labai konceptualaus dizaino, bet ypač nepatogios kėdės aš nemačiau jokių galimybių, jau nekalbant apie gerokai vyresnį ir sunkokai judantį renginio partnerį. Kol jo tebelaukėme, iškart organizatoriams pasakiau, kad toks sprendimas tiesiog netiks, kad reikia poros paprasčiausių kėdžių su atkaltėmis. Ir išgirdau atsakymą: „Bet šitos kėdės stilingos. O anos negražiai atrodys nuotraukose.“ Tada ir supratau, kad netgi eruditas, kurio pasiklausyti suplūdo pilnutėlė salė, tėra renginio puošmena, kaspinėlis ant jį rengusios institucijos įvaizdžio. Kad visiškai nesvarbu, nei kaip pavyks diskusija, nei apie ką kalbėsime – svarbu, kad nuotraukos būtų gražios.
Koks epilogas? Kėdžių tąkart išsireikalavau, garbus svečias apie kilusią įtampą net ir nesužinojo. Gaila, bet šiandien vis dar turime reikalauti. Kas kėdžių, kas – leidimo įeiti, o visi drauge – elementarios pagarbos. Ypač tose vietose, kurių apibrėžime yra kažkas kalbama apie tarnavimą bei tarnystę.
Viktorija Vitkauskaitė yra IQ kultūros redaktorė
