Asmeninis archyvasKaras seniai nebėra vien geopolitinis konfliktas – jis tiesiogiai veikia ekonomiką. Vienas aiškiausių to signalų šiandien yra kylanti naftos ir kuro kaina. Tai reiškia ne tik didesnes išlaidas vartotojams ir verslui, bet ir tai, kad iš šių srautų generuojamos dar didesnės pajamos tiems, kuriems sankcijos turėjo jas riboti. Dar svarbiau – ekonominiai signalai palaipsniui nustelbia patį karo kontekstą. Diskusijos vis dažniau sukasi apie kainas, infliaciją ar tiekimo grandines, o ne apie tai, ar sankcijos iš tiesų pasiekia savo tikslą.
Tuo metu situacija Ukrainoje išlieka sudėtinga, o ekonominis spaudimas, kuris turėjo būti vienas pagrindinių instrumentų, tampa vis mažiau efektyvus. Tai kelia esminį klausimą: ar Europa neturėtų peržiūrėti ne tik sankcijų politikos, bet ir jų taikymo mechanizmų Rusijai ir Baltarusijai, kad ilgėjant konfliktui Irane ši sistema neprarastų efektyvumo ir išliktų realia ekonominio spaudimo priemone?
Sankcijų apėjimas per trečiąsias šalis tampa viena pagrindinių priežasčių, kodėl jų poveikis silpnėja. Praktikoje tai reiškia, kad prekės eksportuojamos į tarpinę valstybę, kur pakeičiami jų dokumentai ar kilmė, o vėliau jos pasiekia galutinę rinką. Dažnai naudojamos tarpininkų įmonės arba perkeliami gamybos ar surinkimo etapai, siekiant formaliai atitikti reikalavimus, bet faktiškai juos apeiti. Tai jau ne pavieniai atvejai – tai tapo veikimo modeliu.
Vis dėlto sankcijos gali veikti. Jos efektyvios tada, kai ribojamos kritinės technologijos ar specifinės prekės, kurių negalima lengvai pakeisti, kai kontrolė apima ne tik prekių judėjimą, bet ir finansinius srautus, draudimą bei logistiką, ir kai pažeidimų rizika tampa per didelė. Kitaip tariant, sankcijos veikia tada, kai jų apeidinėjimas tampa ekonomiškai nebeapsimokantis.
Problema ta, kad šiandien dažnai veikia priešinga logika. Globalios tiekimo grandinės leidžia lengvai nukreipti srautus per kitas jurisdikcijas, sankcijų įgyvendinimas skiriasi tarp valstybių, o kontrolės mechanizmai ne visada spėja su verslo prisitaikymu. Kai pelnas išlieka didelis, atsiranda paskata ieškoti būdų apeiti sistemą. Dėl to nukenčia ne tik geopolitiniai tikslai – sąžiningi Europos verslai praranda konkurencingumą, nes laikosi taisyklių, kurias kiti apeina. Rinkoje atsiranda iškraipymai, o pati sankcijų sistema ima veikti selektyviai.
Ilgainiui tai tampa ir reputacine problema. Kai oficialiai deklaruojamas griežtas režimas, tačiau praktikoje toleruojami ar nesuvaldomi apėjimai, susidaro aiškus atotrūkis tarp politikos ir realybės. Tai mažina pasitikėjimą ne tik konkrečiomis priemonėmis, bet ir jų įgyvendinimu apskritai.
Todėl šiandien vis akivaizdžiau, kad klausimas nėra tik apie pačias sankcijas, bet apie jų veikimo mechanizmus. Ar Europa pakankamai efektyviai kontroliuoja jų įgyvendinimą? Ar sistema geba užtikrinti, kad sankcijos veiktų ne formaliai, o realiai, nepaisant globalių tiekimo grandinių sudėtingumo?
Augančios naftos kainos čia tampa ne tik ekonominiu, bet ir politiniu signalu. Jei iš šių srautų generuojamos vis didesnės pajamos, tai reiškia, kad kitų sankcijų poveikis yra ribotas. Tai verčia kelti klausimą, ar pačių sankcijų mechanizmai neturėtų būti iš esmės peržiūrėti.
Europa šiandien susiduria su pasirinkimu – arba toliau laikytis esamos sankcijų architektūros, tikintis jos efektyvumo, arba peržiūrėti jų mechanizmus: uždaryti spragas, stiprinti kontrolę ir mažinti ekonomines paskatas jas apeiti. Sankcijos nėra tik politinis signalas. Tai praktinis instrumentas, kurio vertė priklauso nuo to, ar jis veikia realiame pasaulyje.
Živilė Simonaitytė-Vasiliauskienė yra VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto (VU EVAF) mokslininkė, dėstytoja
