Asmeninis archyvasDaugiau nei tris dešimtmečius trunkantis laikotarpis, kai visos Lietuvos vyriausybės ir prezidentai laikosi to paties užsienio politikos kurso, atrodo, baigiasi. Nors tas kursas nebuvo idealiai tiesus ir kiek vinguriavo priklausomai nuo besikeičiančios geopolitinės situacijos ir ypač Rusijos retorikos bei veiksmų, kryptis buvo aiški – tai vakarietiška vertybinė užsienio politika.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Nors greičiau yra marionetė nei savarankiška veikėja, ministrė pirmininkė Inga Ruginienė šią užsienio politikos tradiciją ima laužyti. Nors kol kas daugiau žodžiais nei veiksmais, bet visi esame pratinami prie minties, kad Lietuvos ir Kinijos santykiai turi būti gerinami. Tai sukuria, švelniai tariant, keistą situaciją, kuri kelia grėsmę tiek Lietuvos reputacijai, tiek įtampą šalies viduje.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovaujamos Vyriausybės sprendimas Lietuvoje įkurti Taivaniečių, o ne Taipėjaus atstovybę vertintas ir vertintinas tikrai nevienareikšmiškai. Jis sugadino diplomatinius santykius su komunistine Kinija, bet Lietuva pelnė drąsios šalies reputaciją, ir tai nuolat prisimenama tiek prestižinės pasaulio žiniasklaidos, tiek diplomatų, politikų ir ekspertų įvairiausiuose pasauliniuose forumuose.
Šis sprendimas nesukėlė nei ypatingų ekonominių problemų, nei investicijų bangos, kurią žadėjo Taivaniečių atstovybės entuziastai. Taip, Kinija įsiuto ir dėl jos sankcijų prekių eksportas iš Lietuvos 2022 m. smuko perpus, tačiau jau pernai pasiekė 238 mln. eurų, bet dar nepriartėjo prie 2020 m. rodiklio (316 mln. eurų). Importas į Lietuvą visus tuos metus tik augo nuo 1,2 mlrd. eurų 2020-aisiais iki beveik 2,3 mlrd. eurų pernai ir vis didino prekybos balanso deficitą. Prekių eksportas į Taivaną, 2020 m. siekęs kuklius 19 mln. eurų, 2025 m. paaugo iki 35 mln. Importas didėjo sparčiau – nuo 66 iki 155 mln. eurų. Taigi, vertinant grynai pragmatiškai, jokių rimtų dividendų tai neatnešė, nuostolių ir nepatogumų prisidėjo, tad sprendimas bent jau nepasiteisino. Pabrėžiu – grynai pragmatiškai.
Net pripažinus, kad tai buvo klaida, kyla kitas svarbus klausimas, ar taisyti tą klaidą nebūtų dar viena klaida.
Net pripažinus, kad tai buvo klaida, kyla kitas svarbus klausimas, ar taisyti tą klaidą nebūtų dar viena klaida. Tiems, kurie žalą ir naudą skaičiuoja tik eurais, atsakymą pateikia Pietų Korėja – 2025 m., palyginti su 2020-aisiais, Lietuvos eksportas į šią šalį paaugo nuo 57 iki 96 mln., o importas iš jos – nuo 67 iki 187 mln. eurų. Tai įspūdingi skaičiai palyginus Pietų Korėjos ir Kinijos ekonomikų ir rinkų dydžius, o draugiškų ar bent neutralių Lietuvai šalių Pietryčių Azijoje yra ir daugiau.
Bet nereikėtų pamiršti ir vertybių bei to, ką toks entuziastingas santykių su Kinija šildymas pasako apie Lietuvą. Pekino akimis, Lietuva yra išsišokėlė nykštukė, tad, šįkart socialdemokratų ir I. Ruginienės padedama, mielai atspardytų užpakalį ir susitaikytų. Ne itin ori perspektyva. Tačiau ši situacija parodo ir akivaizdžią Lietuvos užsienio politikos degradaciją bei chaosą. I. Ruginienė demonstruoja kraupų neišmanymą tokiais ir panašiais pareiškimais, kad nematanti priežasčių, kodėl Taivaniečių atstovybė negalėtų būti pervadinta į Taipėjaus. Dabar tai jau Taivano, o ne Lietuvos ar juo labiau pačios I. Ruginienės sprendimas. Prezidentas Gitanas Nausėda, kurio viena svarbiausių funkcijų vykdyti užsienio politiką, apskritai linkęs slėptis, kaip jau tapo įprasta kilus sudėtingoms situacijoms. Jis nedemonstravo aiškios pozicijos, nei kai konservatoriai griovė santykius su Kinija, nei dabar, kai socialdemokratai siekia juos žūtbūt sutvarkyti. Keista atrodo užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio padėtis, kuriam paliktas tik pasyvaus stebėtojo vaidmuo.
*****susije*****
Dedant argumentus, ar būtina kūlversčiais atkurti pašlijusius santykius su Kinija, svarstyklės krypsta į priešingą pusę. Kinijos ir JAV bei Kinijos ir ES santykiai patekę į nesvarumo būseną, Donaldui Trumpui sukėlus didžiulę geopolitinę audrą, Lietuvai būtų išmintinga bent jau palaukti, kol sūkuriai nurims ir nuosėdos ims leistis į dugną. Bet situacija gali dar labiau paaštrėti, Kinijai vis atviriau grasinant Taivaną atsiimti jėga. Nors tokia galimybė bent jau artimiausiais metais vertinama kaip mažai tikėtina, ji visiškai neatmetama.
Galiausiai aptarkime svarbiausią aspektą. Tarp Kinijos 2021-aisiais ir Kinijos dabar yra esminis skirtumas – tada dar nevyko karas Ukrainoje, Rusija dar nebuvo nužudžiusi ir nukankinusi dešimčių tūkstančių ukrainiečių karių ir civilių bei sukėlusi nuo Antrojo pasaulinio karo laikų nematytos humanitarinės krizės Europoje. Kinija dabar yra svarbiausia kruvino Kremliaus režimo sąjungininkė ir be jos pagalbos Vladimiras Putinas šio siaubingo karo negalėtų tęsti ir gal net išsilaikyti valdžioje. Rusija yra didžiausias pavojus Lietuvai ir pagrindinė Europos grėsmė bei priešė. Net ir I. Ruginienei neturėtų būti sunku sujungti šiuos loginius taškus ir bent sau atsakyti į klausimą, kas yra Kinija ir ar verta prieš ją žemintis.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius.
