Dešiniosios politinės jėgos sucentrėjo. Kairieji pluša stambiojo kapitalo labui, bet niekas tuo nebesistebi. Ideologijos susipynusios, visos vyriausybės – liberalios, bet nė viena iš x skaičiaus liberaliųjų Lietuvos partijų rinkimų nelaimėjo. Gali būti, kad Lietuvoje niekada ir nelaimės. Todėl amžinai dėl visko liks kaltas Landsbergis ir liberalizmo ideologija. Tarsi būtų maža painiavos, radosi neoliberalizmas, neokairieji, neonacionalistai. Net Landsbergis naujas žvalgosi, ar neprisisteigė naujų kolūkių žemėj Lietuvos?
Ir tik populistai – jokie ne neo – ištikimi savo senai didingajai šakėmis ant vandens surašytai ideologijai. Jie vieninteliai nuoseklūs ir nuoširdūs, tik jie, populistai, turi geležinį stuburą – jei ir palaksto iš vienos stovyklos į kitą, vidinis programinis populistinio raugo turinys nesikeičia. Jei ką išrinko į Seimą populistu, būkite ramūs, tokius ir išneš kojomis į priekį, – su visa frakcija. Na tai kas, kad juos pravardžiuoja politiniais lavonais. Jei pažadėjo, kad bus 1509 pinigai į rankas kiekvienam dirbančiajam, vadinasi, lavonų frakcija ir plušės ta kryptimi, nepaisydama, kad realybė ir Laisvosios rinkos instituto pakalikai kaišioja pagalius į ratus.
Neteisinga būtų visus populistinio internacionalo raugo sūdymo laurus sukabinti Darbo, „Tvarkos ir teisingumo“ partijoms, juolab kad jų populizmas išsivadėjęs ir liaudžiai nebekala į galvą kaip anksčiau. Solidžiausi populistinio raugo baseinai liula lietuviškųjų socdemų tėvonijose, – atimk juos, ir baigsis epopėja, – lygiai kaip pelnytai pamirštiems konkurentams iš „Socialdemokratijos 2000“.
Bet jei reikėtų rinkti Lietuvos populizmo sostinę, nei Druskininkai, nei Vilnius nelaimėtų. Pamėginkit įsivaizduoti Kauno populizmo alėją – atrodytų galingai: merų Šustausko ir Matijošaičio kolosai. Toliau – monumentai iš apskrities gyvenviečių kilusiems lyderiams: Jonavos Zuokui, Kėdainių Uspaskichui, Garliavos Venskienei, Lapių Valinskui, amžinatilsį Brazauskui iš Kaišiadorių – visų Tėvynės gelbėtojų čia ir nesuminėsi iš Lietuvos Širdies ir apylinkių.
Kompanija tokia graži, kad rastųsi iniciatyvų statyti kauniečių pagal gimimo vietą Adamkaus ir Landsbergio statulas. Dar daugiau būtų prieštaraujančių – esą šitie du jokiu būdu niekada nebuvo populistai, ir juos gretinti su klasikiniais populistais būtų šventvagiška.
Juk gali būti ir taip, kad populizmas mūsų krašte – o ir demokratiškoje Europoje apskritai – yra prakeiksmas ir lemtis. Įsivaizduokim mūsų jokiu būdu nepopulistinį Liberalų sąjūdį ar šiaip liberalus, kurie dėl populiarumo ir reitingų į savo gretas pasikviečia kokį nors Antaną ar kokį nors Guogą. Nes juk reikia, kad partijos narių skaičius augtų, o ne atvirkščiai.
Tai štai, tas koks nors Antanas arba koks nors Guoga įninka vaikščioti į abejotinos meninės vertės vakarones „Duokim garo“. Linguoja ten su visais, neaiškų alelį maukia iš neperregimų molinių ąsočių, rengiasi keistai, šiaudinę skrybėlę ima nešioti. Lyg ir nieko pavojingo, bet vieną dieną sužinai, kad tas koks nors Antanas arba koks nors Guoga su neaiškia kompanija jau duoda garo Briuselyje, Europos Parlamento koridoriuose: tampo armonikas, dainuoja įtartinas harmonizuotas liaudies dainas. O po rinkimų, žiūrėk, jau ir sėdi keli tokie parlamento frakcijoje ant armonikų ir žvalgosi, kas geresnės užkandos užfundys. Nuo populizmo niekas neapsaugotas.
Nebent tie, kur labai arti Dievo, pavyzdžiui, krikdemai. Bet ir jie te neskuba džiaugtis, kad kaimyno karvė rūko. Gal ir ne kiekvienoj kadencijoj jų gretose susiburia populistų sparnas, bet tiesmukas šventeiviškumas šiurpina rinkėjus panašiai kaip ir šustauskiniai ubagų baliai. Žinoma, prakilnu grasinti prišlapinti į lėkštę dėl tyro meno, barti liaudį, kad ne tą dieną išvažiavo Lenkijon mėsos. Tačiau liaudis valgi. Dažnas verčiau rinksis populistus, kurie nebara už gerą apetitą ir menotyros nemoko.
Kita vertus, padorios demokratinės šalys turi populistų. Jų nėra tik tokiose valstybėse kaip Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, Rusijos Federacija, Baltarusijos Respublika. Ten visi žygdarbiai ir kvailystės randasi iš neklystančių vadų rankų ir lūpų. Ten visiška politinė nirvana, tobulas Teisingumas, Darbas ir Tvarka – nė plyšelio pokštams, erezijoms, populizmui ir kt. buržuaziniams niekams.
Kai apie tai pagalvoji, supranti, kaip gerai, kad mes turim laisvę turėti iliuzijų. Kad kartais galim išsirinkti valdžią, kur ne viską sprendžia populistai.
Ir apskritai, kol turim populistų, tol gyvuoja viltis, kad kada nors viskas bus geriau.
