Valstiečiai ir žalieji 2016 m. rudenį Seimo kadenciją pradėjo labai sėkmingai. Suformuota Vyriausybė, kuria pasitikėjo gerokai labiau nei buvusia tiek prezidentė, tiek visuomenė. Sauliaus Skvernelio reitingai šovė viršun. Pokyčius ir reformas žadėjusių valstiečių ir žaliųjų – taip pat.

Iš tiesų, pradžia buvo daug žadanti: pagaliau išvalyti „Lietuvos geležinkeliai“, iš esmės imtasi aukštojo mokslo reformos, suderėtas naujasis Darbo kodeksas. Atrodė, tokios sėkmės istorijos tikrai nematėme. Tačiau politikos fortūna – pati nepastoviausia. Praėjus metams po rinkimų padėtis smarkiai pablogėjo. Ir prie to prisidėjo pats premjeras bei valstiečių ir žaliųjų lyderiai. Pirmoji klaida, kurią buvo galima ir pražiūrėti, – nesuvokimas, kad Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) keičiasi. Labai girgždėdama ir krūpčiodama, bet ji ima transformuotis. Kad ir kaip netikėtai Gintautas Paluckas tapo partijos pirmininku, tai buvo ženklas, kad į socialdemokratus reikia žiūrėti kitaip nei tuo metu, kai jiems dar vadovavo Algirdas Butkevičius.

G. Palucko tapimas LSDP pirmininku buvo ženklas, kad į socialdemokratus reikia žiūrėti kitaip nei tuo metu, kai jiems dar vadovavo A. Butkevičius.

Negalima sakyti, kad S. Skvernelio ir Ramūno Karbauskio požiūris nepasikeitė. Jis tiesiog pakito ne į tą pusę. Iki tol tik „pamiršdami“ koalicijos partnerių interesus, į G. Palucką jie jau atvirai žiūrėjo kaip į politikos neūžaugą, nesuprantantį, kaip rimti vyrai Seime ar Vyriausybėje tvarko reikalus. Galiausiai toks požiūris didesnę dalį socialdemokratų paskatino trenkti durimis ir partijos tarybos posėdyje priimti sprendimą trauktis iš koalicijos. Galima svarstyti, pasikarščiavo socialdemokratai ar ne. Žvelgiant iš neutralios pusės, stabilumo Lietuvos politikoje tai nepridėjo. Tačiau valstiečių ir žaliųjų reakcija į šį sprendimą buvo visiškai neadekvati. Suskubta su socialdemokratų frakcijos nariais pasirašyti keistą susitarimą, kad bus remiama S. Skvernelio Vyriausybė. Jo turinys – visiškai tuščias, todėl tai įvertinta tik kaip socialdemokratų frakcijos nepaklusimas partijos tarybos sprendimui. Vienaip ar kitaip, socialdemokratai pateko į rimtą krizę, o S. Skvernelis ir R. Karbauskis užėmė poziciją, kad LSDP jiems nebesvarbi, reikšmingi tik atskiri Seimo nariai su savo „laisvu mandatu“. Tai bloga tendencija Lietuvos politinei sistemai. Partijos yra svarbiausios politiniame lauke. Nemažai jų yra nuvylusios savo rinkėjus, įsipainiojusios į korupcijos skandalus, bet tik jos gali palaikyti realią pusiausvyrą politinės konkurencijos sąlygomis ir suformuoti daugiau ar mažiau nuoseklią politinę liniją. Todėl bet kam, norinčiam matyti skaidresnę ir politiškai brandesnę valstybę, turėtų būti suprantama, kad be stiprių ir rinkėjams atsakingų partijų to nebus galima pasiekti. Čia didelį darbą atlieka teisėsaugos institucijos, kurios jau nebebijo reikšti kaltinimų ne tik atskiriems politikams, bet ir partijoms kaip institucijoms. Tokie precedentai turėtų skatinti pačias partijas labiau už viską siekti, kad nė vienas jos narys nebūtų nusiteikęs rizikuoti neskaidria parama ar prekyba politiniais sprendimais. Suprantamas S. Skvernelio skubėjimas kuo greičiau vėl matyti daugumą, remiančią jo Vyriausybę Seime. Tačiau būdas, kuriuo bandė ją užsitikrinti, yra labai blogas, vedantis į didesnį nestabilumą ir rimtesnę krizę. Valstiečiams ir žaliesiems trūksta tik apie 15 balsų, kad turėtų daugumą Seime. Tai nedaug, ypač žinant, kad balsuojant už įvairius sprendimus Seime labai retai pergalei prireikia 71 balso. Tiesiog parlamentarai nepasižymi dideliu pavyzdingumu ir posėdžiuose bemaž niekada nebūna visi. Tad S. Skverneliui bei valstiečių ir žaliųjų frakcijai nebūtų labai sunku į savo pusę patraukti svyruojančius Seimo narius – netgi tuos pačius senuosius socialdemokratus, – jei tik tam būtų kruopščiau pasirengiama. Galiausiai, net ir valdančiosios frakcijos narių skaičių galima padidinti, jei to būtų tikslingai siekiama. Dvejojančių ir iš byrančių partijų norinčių pasitraukti Seimo narių gali atsirasti ne tiek ir mažai. Tačiau rizikinga viduje supriešinti vieną didžiausių politinių partijų ir taip ilgainiui užkirsti kelią solidžiai bendradarbiauti politinėms organizacijoms, o ne atskiriems individams. Trumpalaikė matematinė pergalė skaičiuojant daugumą Seime gali kainuoti ilgalaikę socialdemokratų opoziciją S. Skverneliui. Jau dabar G. Paluckas teigia, kad socialdemokratai neparems rengiamo nacionalinio susitarimo dėl ilgalaikių socialinės srities, valstybės tarnautojų ir švietimo reformų. Atsikratę kelių partijos narių Seime ir nuėję į gilią opoziciją socialdemokratai gali tapti rimta rakštimi S. Skvernelio Vyriausybei, nuolat viešai kritikuodami jos pasiūlymus. Vis dėlto didžiausia netektis S. Skverneliui bus tai, kad praras savo reputaciją. Iki šiol jis buvo tiesus ir atviras politikas, neturėjo nešvarių politinių susitarimų šešėlio. Sąmokslas prieš LSDP tai smarkiai pakeis. Nuo šiol jis bus dar vienas politikas oportunistas. Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius