Europos Komisija paskelbė šalies ataskaitą „Lietuva 2018“ – kasmetinį dokumentą, išsamiai apžvelgiantį Lietuvos ekonomikos sveikatą, įvertinantį per metus padarytą pažangą ir identifikuojantį silpniausias vietas.
Lietuvos makroekonominių rodiklių padangėje skaisčiai šviečia saulė. 2017 m. ekonomikos augimas pasiekė seniai matytas aukštumas, nedarbas sumažėjo iki rekordinio lygio, eksportas auga visiškai pamiršęs nesenus nuopuolius, o atlyginimai lipa jam ant kulnų, valstybės biudžetas perteklinis, o skola juda mažėjimo link. Atrodo – ar gali būti geriau?
Vis dėlto vertindami ekonominę situaciją negalime pamiršti socialinių rodiklių. Ir čia atplaukia debesys, temdantys šviesią Lietuvos ekonomikos padangę. Pirma, lėtai mažėjantis skurdas ir socialinė atskirtis. Žmonių, kuriems gresia skurdas ir socialinė atskirtis, jau yra 871 tūkst. arba 30 proc. Lietuvos gyventojų, ir šis rodiklis vienas blogiausių ES.
Prasčiausia pagyvenusių žmonių, neįgaliųjų, bedarbių ir vienišų tėvų padėtis. Nelygybė kiek sumažėjo, bet vis dar esame ES uodegoje. Darbo užmokestis ir infliacija didėjo sparčiai, o neturtingiausių gyventojų pajamos augo kur kas lėčiau. Tad nenuostabu, kad ne visi gyventojai mato gerėjančią ekonominę padėtį. Juk ne veltui lietuvių liaudies išmintis byloja, jog vargstančiam žmogui ir saulė juoda.
Tokia situacija yra riboto mokesčių sistemos progresyvumo, didelio žemos ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų užimtumo skirtumo ir neadekvačios išmokų sistemos padarinys. Bendros išlaidos socialinei apsaugai, palyginti su kitomis ES šalimis, mažos, nes nedidelės mokestinės pajamos riboja finansinius išteklius, kurie galėtų būti skirti tvaresnėms reformoms.
Reikia pripažinti, kad šių metų pradžioje imtasi žingsnių socialinei padėčiai gerinti: padidintas neapmokestinamųjų pajamų dydis, pirmą kartą nuo 2008 m. padidintas mėnesinis valstybės remiamų pajamų dydis. Ekonominės projekcijos rodo teigiamą šių pakeitimų poveikį, tačiau problemos mastas reikalauja papildomų veiksmų.
Laikas tvarkytis – puikus. Gera ekonomikos, kartu ir valstybės biudžeto padėtis leidžia rasti papildomų lėšų socialinei sričiai. Ne tik socialinei, bet ir kitoms, jau seniai laukiančioms reformų. Juk geri ekonominiai rodikliai nereiškia, kad mūsų valstybėje viskas yra gerai. Lietuva, kurios ekonomika maža ir atvira, puikiai pasinaudoja ekonominiu pakilimu visoje Europoje ir pasaulyje. Tačiau įsisenėjusios demografijos ir emigracijos problemos lemia mažėjančią darbingo amžiaus gyventojų dalį, ir tai kabo virš šalies ekonomikos kaip Damoklo kardas.
Vis dažniau girdime, kad statistiniai duomenys rodo didėjančią reemigraciją, ir jais norisi tikėti. Tačiau kol kas anksti daryti išvadas apie ilgalaikių Lietuvos demografijos tendencijų pasikeitimus. Tikėkis geriausio, ruoškis blogiausiam.
Didėjantis produktyvumas ir investicijos yra veiksniai, padedantys ekonomikai neįklimpti problemose, kurias kelia mažėjanti darbingo amžiaus gyventojų dalis: darbuotojų trūkumas, augančios darbo sąnaudos ir per didelės infrastruktūros išlaikymas.
Pastaruosius dešimt metų Lietuvoje sparčiai auga žiniomis grindžiamos biotechnologijų, lazerių gamybos, mechatronikos ir informacinių technologijų šakos, matome proveržį „Fintech“ srityje, formuojasi patraukli startuolių ekosistema. Šių sektorių įmonių produktyvumas paprastai labai aukštas, jų konkurencingumą mažai veikia augantys atlyginimai ir didėjančios darbo sąnaudos, bet jos labai priklausomos nuo kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos. Ir čia atsiremiame į būtinybę imtis švietimo sistemos reformų, kurios leistų užtikrinti kokybišką išsilavinimą. Reformų, kurios neapsiribotų vien universitetų tinklo efektyvinimu, bet gerintų ir vidurinio mokslo rezultatus, didintų mokytojo profesijos patrauklumą, labiau įtrauktų jaunimą į profesinį mokymą, o vaikus – į ikimokyklinį ugdymą.
Ieškodami didesnių pajamų resursų taip pat pastebime, kad kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas įvardijamas kaip viena didžiausių kliūčių verslo investicijoms. Tad švietimo sistemos reforma galėtų ne tik paspartinti produktyvumo augimą, bet ir padidintų investicijas.
Lietuvos inovacijų diegimo rezultatai tebėra silpni. Šalies investicijos į jas siekė 0,74 proc. bendrojo vidaus produkto, o ES vidurkis yra 2 proc.
Kitas aspektas, taip pat tiesiogiai veikiantis produktyvumą ir investicijas, yra inovacijų politika. Lietuvoje jų diegimo rezultatai tebėra silpni. Šalies investicijos į inovacijas siekė 0,74 proc. bendrojo vidaus produkto, o ES vidurkis yra 2 proc. Net ir tokių nedidelių išlaidų efektyvumas mažas, nes įmonės ir universitetai ar mokslinių tyrimų centrai bendradarbiauja vis dar nedaug. Plika akimi matome, kad inovacijų politika yra fragmentiška ir nepakankamai koordinuojama.
Tad saulė Lietuvos ekonomikoje aukštyn – darbų struktūrinėse reformose daugyn.
Marius Vaščega yra Europos Komisijos ekonominės politikos pareigūnas Lietuvoje
