Nuolat į visokius tarptautinius dešimtukus ir kitas skaitlinių apraiškų viršūnes patekti besiveržianti Lietuva gali didžiuotis dar vienu žymeniu. Didžiuotis arba truktelėti pečiais.
Kaip skelbia vandenlenčių parkų duomenų bazė vandenlentes.lt, šiuo metu Lietuvoje veikia net 32 vandenlenčių parkai. Šią temą analizavusių „Verslo žinių“ pašnekovai, dirbantys vandens pramogų sektoriuje, teigia, kad Lietuva pagal gyventojų skaičiaus ir parkų santykį yra pirmaujanti Europoje. Net tokios dešimtis kartų už mūsų šalį didesnės valstybės kaip Vokietija teturi vos keletą vandenlenčių parkų. O Lietuvoje ši pramoga jau siūloma ne tik didžiuosiuose miestuose ar šalia jų, bet ir Kupiškyje, Kazlų Rūdoje ar Tytuvėnuose.
Ką tai sako apie mus? Atmetus bet kokias asmenines simpatijas ar antipatijas vandens pramogoms galime pastebėti, kad lengvai pasiduodame madingoms tendencijoms. Ar visa Lietuva prieš maždaug penkerius metus staiga išmoko plaukti ir atrado vandens teikiamus malonumus? Ne. Ar kas nors draudė užsiimti vandenlenčių sportu anksčiau? Niekas. Ar pažįstate žmonių, kurie prieš tapdami vandenlenčių gerbėjais jau buvo prisiekę maratonininkai, ėjimo su šiaurietiškomis lazdomis ambasadoriai, riedučių entuziastai – priklausomai nuo to, kokia tendencija tuo metu buvo ant bangos? Į šį klausimą galite neatsakyti.
Iš tiesų tame nieko blogo. Tik truputį liūdnokas šyptelėjimas, kad vis dar tebesivaduojame iš pokomunistinio bloko sindromo ir mums vis dar labai rūpi, kaip atrodome kitiems – ypač ten, Vakaruose. Ar atrodome pakankamai sėkmingi, madingi ir turtingi. Ar žengiame koja kojon su vakarietiškomis tendencijomis (nors tendencijas reikia vadinti trendais, tokia dabar tendencija). Ne, neatrodome. Nes tie patys Vakarai jau kalba apie JOMO (joy of missing out – džiaugsmą kažką praleisti), o mes vis dar iš visų jėgų įsikibę į FOMO (fear of missing out – baimę kažką praleisti). Vardan to nepailsdami ir konstruojame tokius trapius viešuosius savo apvalkalus. Juose tiek daug tendencijų, madingų įpročių, pomėgių, žargono, bet taip mažai natūralumo ir organikos. Nes darai ne tai, ko iš tiesų norėtum, o tai, ko reikia vardan įvaizdžio. Nes gal jau net pamiršai ar niekuomet nežinojai, kas iš tiesų artima tau.
Po tuo greitai pralekiančių tendencijų buldozeriu pakliūva ir kultūra. Pavyzdžiui, labai tikėtina, kad šių metų spalį atsidarysiantis ilgai lauktas MO – privačią meno kolekciją pristatysiantis muziejus – pirmaisiais mėnesiais sulauks anšlago. Nueiti į MO, pasidaryti ten asmenukę ar kitaip pasižymėti varnelę ties „buvau“ taps privaloma. Klausimas „Ar jau buvai MO?“ irgi kurį laiką bus privalomas. Bet tarptautinė muziejų praktika liudija, kad tikrieji iššūkiai ateina vėliau. Vos atsidarius pritraukti amžinai naujovių alkaną vartotoją, lankytoją, klientą yra lengva, o išlaikyti jo susidomėjimą ir gal net užsitikrinti lojalumą – labai sunku. Neabejoju, kad apie tai įtemptai mąsto ir tam ruošiasi būsimojo muziejaus komanda. O lankytojams ruoštis nereikia. Bent jau tiems, kurie medžioja ne patirtis, žinias, gilesnius kontekstus, o tendencijas. Svarbu tik atsidurti tarp pirmųjų. Prisišlieti prie karščiausio įvykio, madingiausios temos, ant populiarumo bangos iškilusio menininko. Labiau mados šešėlyje nei saulės atokaitoje esantys kūrėjai telieka kitiems. Arba patys sau.
Bet juk būtent kultūra šitame save pralenkti bandančiame pasaulyje ir lieka ta erdvė, kuri leidžia sulėtinti, atsijungti, pažvelgti iš šalies, permąstyti nekasdienes temas ir tendencijoms nepavaldžius dalykus. Nieko blogo, kad ji tapo dar viena šiuolaikinio miestietiško gyvenimo įvaizdžio dalimi. Blogiau, kad iš esmės ji nepasiekia gyventojo. Ir kad jam nėra didesnio skirtumo, kuo šiandien papildys instagramo srautą – veganiško deserto ar meno kūrinio nuotrauka. Nes poreikį patirti ir išgyventi gožia poreikis pa(si)rodyti.
Bandymas Sergejų Rachaminovą sugroti, pavyzdžiui, tuščiais puodais laimėtų daugiau antraščių ir populiarumo taškų nei tiesiog kokybiškos muzikos koncertas.
Rugsėjo mėnesio žurnalo IQ numerio Kultūros rubrikos pašnekovas Glebas Pyšniakas pastebi, kad Lietuvoje ypač linkstama kultūrinius renginius tempti ant vieno – naujumo ir unikalumo ‒ kurpalio. O juk kartais, violončelininko žodžiais, norisi tiesiog išgirsti Sergejaus Rachmaninovo fortepijoninį trio. Tokį muziko įspūdį gali paliudyti ir kultūros žurnalistai, kasdien sulaukiantys šūsnių pranešimų spaudai apie vis išskirtinius, ypatingus, pirmą kartą surengtus ir niekada neregėtus kultūros lauko reiškinius. Ir tai suprantama: juk koks nors diletantiškas bandymas tą patį S. Rachaminovą sugroti, pavyzdžiui, tuščiais puodais laimėtų daugiau antraščių ir populiarumo taškų nei tiesiog kokybiškos muzikos koncertas.
Vienintelė paguoda, kad tendencijų saulėkaitoje populiarumas paprastai šildomas trumpai. O atokiau nuo madingų must-see užsilikusiame šešėlyje lėtokai, bet visgi – auga daugybė dėmesio ir laiko vertų dalykų. Ir jų vertė matuojama ne like-share-subscribe skaičiais, bet prasmės kategorijomis.
