IQIniciatyva įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį žengia žadant didesnį savivaldybių finansinį savarankiškumą. Kada ir kokio dydžio sumas teks pakloti už turimą būstą, gyventojus domina, nes liečia jų piniginę.
Klausimas, ar tai bus reikšmingas pajamų šaltinis savivaldybėms ir ar padidins jų savarankiškumą, ne toks aktualus. Visgi neabejotinai svarbus – neįvertinus mokesčio poveikio gyventojų pajamoms, būsto įperkamumui, regioninei sanglaudai, tvarus jis, kaip tikimasi, gali ir netapti.
Sąraše pirmas – poveikis savivaldybių finansiniam savarankiškumui. Palikus laisvę atskiroms savivaldybėms numatyti nekilnojamojo turto mokesčio dydį, viliamasi, kad tai paskatins atsakingiau planuoti pajamas, jas rinkti ir paskirstyti. Pajamų pritrūkus – mokestį didinti neperžengiant įstatymu numatytų ribų, jų pakankant – mažinti. Siekis – įgalinantis. Tik pradėję leisti viešuosius pinigus kaip savus užtikrinsime jų panaudojimo efektyvumą.
Vis dėlto, norint iš tiesų padidinti savivaldos finansinį savarankiškumą, būtina drauge keisti ir dabar galiojantį jos finansų perskirstymo modelį. Šiuo metu daugiau gyventojų pajamų mokesčio (GPM) surenkančios savivaldybės tampa donorėmis toms, kurios dėl įvairių priežasčių surenka mažiau. Net 71 proc. Neringos, 36 proc. Vilniaus ir 14 proc. Kauno surenkamo GPM šiemet bus perskirstyti kitoms savivaldybėms – taip mažinami lyderiaujančių savivaldybių pajėgumai išlaikyti ir finansuoti didesnę pridėtinę vertę kuriančią infrastruktūrą.
Jei tikimasi padidinti savivaldybių biudžetų pajamas, reikia įvertinti galimas kitokias šios problemos sprendimo alternatyvas. To reikalauja efektyvumo principas.
Savivaldybės ir dabar turi plačias galimybes didinti savo pajamas ir nustatyti žemės mokesčio tarifą: fiziniams asmenims – nuo 0,01 iki 4 proc., juridiniams – nuo 0,5 iki 3 proc. Daugumoje savivaldybių šie tarifai yra arti minimalios ribos, tad savivaldybės jau galiojančių mokesčių potencialu nesinaudoja.
Prieš priimant naują modelį svarbu įvertinti, ar iš tiesų savivaldybės stokoja lėšų ir kokios priežastys lemia jau dabar galiojančių mokesčių tarifų pasirinkimą. Turint galvoje tendencijas, gali būti, kad, gavusios progą įgyvendinti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį, tarifus savivaldybės nusistatys minimalius. Tai reiškia, kad pajamos, remiantis Finansų ministerijos pateiktais rėžiais, tesudarys kelias dešimtis milijonų eurų. Taigi bus sukurtas dar vienas pajamų šaltinis, kurio potencialu savivaldybės nesinaudos. Tad ir jų savarankiškumas nedidės.
Bus sukurtas dar vienas pajamų šaltinis, kurio potencialu savivaldybės nesinaudos. Tad ir jų savarankiškumas nedidės.
Svarbus kitas pasiūlymo aspektas. Didieji miestai turi gerokai didesnį pajamų potencialą, nes juose daug daugiau būstų yra perkama investicijai, kuri, kaip siūloma, būtų apmokestinama didesniu tarifu nei pirmasis būstas. Regionuose pajamų potencialas mažesnis, nes juose mažai žmonių turi daugiau nei vieną, gyvenamąjį, būstą.
Reikia įvertinti ir galimybių savivaldybėms laisviau skolintis padarinius. Šiandien jos pagal įstatymą gali išleisti 1,5 proc. daugiau, nei surenka, pajamų. Tokio ribojimo tikslas yra išvengti dėl neapdairios finansų politikos didėjančių skolų ir jų administravimo kaštų. Savivaldybių savarankiškumo didinimo paketo rengėjai tokių rizikų neįžvelgia, tačiau neįvertina ir to, kokių išlaidų prireiktų savivaldybėms, pasiskolinus maksimalią leistiną (60 proc. metinių pajamų iš GPM) sumą, augant palūkanų normoms, esant didelei infliacijai, recesijai ir kitiems šoko scenarijams. Kad tokie scenarijai įmanomi, pastaruoju metu puikiai jaučiame.
Didesnis savarankiškumas, platesnės galimybės skolintis turi eiti koja kojon su viešųjų paslaugų efektyvumo siekiu. Papildomas lėšų poreikis investiciniams projektams gali tapti akstinu efektyvinti procesus ir viešąsias paslaugas – taip būtų prisidedama prie Vyriausybės tikslo optimizuoti švietimo ir sveikatos priežiūros bei kitų sričių įstaigų tinklus. Galimybė laisvai skolintis mažintų šią motyvaciją – kai nereikia ieškoti būdų, kaip surinkti papildomų pinigų arba kaip veiklą tam tikrose vietose optimizuoti, bet kokie svertai būsimus kaštus ir naudą skaičiuoti nustumiami į šalį.
Žinodama, kad dalis savivaldybių turi ribotus viešųjų finansų planavimo žmogiškuosius išteklius, centrinė valdžia privalo užtikrinti atsakingą finansų planavimą visose savivaldybėse. Kita vertus, kiek tvaru šiuo metu savivaldybėms gyventi į skolą, kai valstybių skolos auga ir tai jau dabar didina naštą mokesčių mokėtojams (pernai vien už skolos palūkanas sumokėjome daugiau, nei skyrėme kultūrai), pigių pinigų era eina į pabaigą?
Skolinimosi ribas plečiant, politikai konkuruos ne sprendimais, kaip su mažiau padaryti daugiau, o tariama laisve, kuri tik padidins savivaldos galimybes išlaidauti ne pagal išgales.
Kotryna Tamkutė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto komunikacijos vadovė.
BEREKLAMOS:
