Skurdas ir pajamų nelygybė yra opi Lietuvos problema, sunku tai paneigti. Tačiau karštai pasiginčyti būtų galima dėl to, kad tiek kovą su šiomis ydomis paskelbę valdantieji, tiek bet kuri kita partija ar atskirai paimtas politikas iš tiesų kada rimtai žvelgė į šią problemą.

Kyla pagrįstų abejonių, kad kova už socialinį teisingumą yra arba patologinės politikų veidmainystės, arba epideminį mastą įgavusios silpnaprotystės išraiška. Veidmainystės versiją morališkai sunku pripažinti, nes turėtume sutikti su išvada, kad skurdas ir kovotojai su juo yra du susisiekiantys indai. Kaip progresiniai mokesčiai ir Algirdas Sysas. Besaikis alkoholio vartojimas ir Aurelijus Veryga. Krikščioniška atjauta ir smarkuoliai iš radikaliojo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos sparno. Kad ir kokie politiniai skersvėjai pūstų, Seimo, Vyriausybės ar atskirų savivaldybių langus ir duris trankytų, veidmainystės tvaiko išsklaidyti nepavyksta. Visi sutinka, jog gydytojų ir pedagogų atlyginimai apgailėtini, o jų teikiamos paslaugos retai patenkinamos. Tačiau optimizuoti sveikatos ir švietimo įstaigų tinklą yra neįmanoma misija visoms partijoms, bet kuriai šalį valdžiusiai koalicijai. Ne tik Ramūnas Karbauskis piestu stoja už, jo žodžiais, kultūros židinį kurstančias kaimų mokyklas. Net sostinę valdantys liberalai palūžta jungdami pustuštes lenkų mokyklas, nors jų perteklių pripažįsta patys sveiko proto nepraradę tautinių mažumų kalbomis dėstančių švietimo įstaigų vadovai. Kita neišgydoma yda – lengvabūdiškas elgesys su biudžeto pinigais. Užuot įdėjusi į rieškutes, kam labiausiai reikia, valstiečių ir žaliųjų valdžia, jei tik galėtų, iš lėktuvo barstytų. Pavyzdys – vadinamieji vaiko pinigai. Duos po lygiai ir skurdžiams, ir prakutusiems, o iš pastarųjų galiausiai atims. Rezultatas – ašaros skurstantiems, nulis visiems kitiems. Bet reikėtų atrinkti atidžiau, kam duoti žuvį, galbūt riebesnę, o kam – tik meškerę. Sauliaus Skvernelio ryžtas padidinti šalies gyventojų pajamas sveikintinas ir seniai lauktas, tačiau abejonių kelia ir taktika, ir strategija. Žongliruojant mokesčių lengvatomis ir pašalpomis, dešimtine kita pavyks pamaloninti gaunančius kukliausias pajamas, tačiau iš esmės padėties tai nepakeis – iš tikrųjų skurstančių nedaug, o palyginti mažai uždirba didžioji dauguma. Tad, kaip šiame numeryje siūlo žurnalas IQ, reiktų galvoti ne tik kaip padidinti daugumos pajamas, bet ir apie tai, kaip sumažinti dalį neišvengiamų išlaidų. Užmojai naikinti PVM lengvatą šildymui ir kartu išpūsti pašalpų gavėjų gretas yra kaip tik tokios karštligiškos veiklos pavyzdys. Šildymo PVM – lengvas grobis finansų politikai diriguojantiems valdininkams, nes sąskaitos už šildymą didelės ir mokesčiai byra tiesiai į biudžetą. Tačiau rezultatas gali būti atvirkščias – reikėtų papildomų išteklių išaugusių pašalpų gavėjų armijai administruoti, o už komunalines paslaugas sutaupyti turtingesnių šeimų eurai aplenks kino teatrus, knygynus ar pagaliau saldumynų ir vyno parduotuves, per kurių sąskaitas vis tiek patenka į biudžetą, bet dar pasuka vartojimo malūną, išsaugo ir kuria naujas darbo vietas.

Kontrabandos ir šešėlinės ekonomikos mastas patvirtina, kad kvailio vietoje lieka ne dažnai tik teorinio skurdo statistai, bet pati valdžia, legalus verslas, sąžiningi piliečiai.

Valstiečių idėja mokesčių lengvatą taikyti už malkas – ir gera, ir ironiška. Gera, nes teisinga. Ironiška, nes vargu ar pakelėje jomis prekiaujantis sunkvežimio vairuotojas su šypsena išrašys sąskaitą faktūrą, greičiau pasiūlys PVM dydžio nuolaidą. Šis pavyzdys yra ir atsakymas, kur turėtų krypti, bet nekrypsta, valdžios akys – į šešėlį, šešėlį ir dar kartą šešėlį. PVM lengvata kai kuriems maisto produktams irgi nebūtų nuodėmė. Tačiau ir čia susiduriame su tuo pačiu valstietišku kietakaktiškumu. Iniciatyvų apdėti alkoholį ar cukrų naujais mokesčiais netrūksta, o pastangų sumažinti maistui išleidžiamą ir palyginti su kitomis ES šalimis milžinišką pajamų dalį nematyti. Tik girdimas padrikas premjero veblenimas, kad su „Biedronka“ nepakonkuruosi. Lietuvos politikams pats laikas pripažinti, kad sovietinės stagnacijos apimtas valstybinis sektorius ir biurokratija prastai tvarkosi su viešaisiais finansais, todėl kuo didesnius pinigų srautus reikėtų nukreipti į piliečių kišenes. Taip pat derėtų iš esmės pakeisti retoriką ir liautis piliečius laikyti nuskurdusia, savimi negalinčia pasirūpinti pilka mase. Šis požiūris ne tik žeidžiantis ar demotyvuojantis, bet ir apgaulingas. Kontrabandos ir šešėlinės ekonomikos mastas patvirtina, kad kvailio vietoje lieka ne dažnai tik teorinio skurdo statistai, bet pati valdžia, legalus verslas, sąžiningi piliečiai. Receptų kovoti su skurdu ir pajamų nelygybe yra daug, tačiau jiems atrinkti reikia ir sąžinės, ir išmonės. Deja, tai didžiausias Lietuvos skurdas ir deficitas. Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius