Šio mėnesio antroje pusėje sukaks pirmosios 100 dienų, kai prisiekė naujasis Lietuvos Seimas. Atrodytų, tik tuomet būtų galima paleisti kritikos mašiną visu greičiu ir imti vertinti naujosios valdžios veiklą. Tačiau minėtos dienos sulaukęs tūlas kantriausias Lietuvos politikos apžvalgininkas rizikuotų likti taip ir neištaręs nė žodžio – jei parlamentas išlaikys pastarųjų dienų nuopuolio pagreitį, netrukus gali atsidurti už ribos, kai kritika taps banali ir beprasmė.
„Jūsų rankose ne tik rinkėjų pasitikėjimo mandatas, bet ir didžiulė galimybė. Jūs galite prisidėti prie politinės sistemos virsmo. Iš uždaros ir vis dar nomenklatūrinės į skaidrų, atvirą ir žmonėms atstovaujantį modernų parlamentarizmą. Tai jūsų rankose“, – praėjusių metų lapkričio 14 d. ką tik prisiekusius naujojo Seimo narius sveikino prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Kas dabar gali pasakyti, šalies vadovė kalbėjo nuoširdžiai ar tik pabandė įgarsinti didesnės Lietuvos rinkėjų dalies viltis ir įteikti pasitikėjimo kreditą, tačiau Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos (LVŽS) pirmininkui ir didžiausios frakcijos vadovui Seime Ramūnui Karbauskiui neprireikė nė dviejų mėnesių skaidrumui, atvirumui, modernumui ir pačiam parlamentarizmui sutrypti. Atrodo, sunku nebuvo.
Blogai pradėta nuo pat pradžių. Politikoje iki šiol nedalyvavusią, tik vidurinį išsilavinimą turinčią ir viešoje vietoje žodį sunkiai ištariančią savo globotinę Gretą Kildišienę R. Karbauskis be skrupulų atitempė į partijos ir frakcijos valdžios viršūnę. Taškydamas į šonus nepritariančius, kartais, kaip Panevėžyje, ištisą partijos skyrių. Akivaizdžiai demonstruodamas, kad patikti vadui yra svarbiausias LVŽS kvalifikacinis reikalavimas ir karjeros liftas, o ne kompetencija ar garbinga konkurencija. R. Karbauskis galėjo G. Kildišienę paskirti nuosavo „Agrokoncerno“ viceprezidente, bet galbūt paskaičiavo, kad vienam išlaikyti brangu, tegul prisideda mokesčių mokėtojai. Dumblas tai, ne skaidrumas.
R. Karbauskis galėjo G. Kildišienę paskirti nuosavo „Agrokoncerno“ viceprezidente, bet galbūt paskaičiavo, kad vienam išlaikyti brangu, tegul prisideda mokesčių mokėtojai.
Fantastiškai laimėjęs rinkimus, R. Karbauskis netruko pareikšti, kad Lietuvos politinės galios centras iš Vyriausybės persikelia į Seimo rūmus. Ir čia jis gerokai pervertino savo jėgas, nes marga ir nepatyrusi LVŽS frakcija brandžių idėjų negeneruoja, išskyrus viduramžiškas Agnės Širinskienės pažiūras, Povilo Urbšio intrigas ir paties R. Karbauskio fantazijos pliūpsnius nuo fortepijono iki tautinio kostiumo kiekvienam šalies vaikui.
Tačiau iš tiesų pavojinga tendencija ėmė ryškėti jau blėstant G. Kildišienės „Range Rover“ skandalui, kai po savaitės tylos R. Karbauskis feisbuke, kuriame iki šiol demonstravo beveik vien Naisių gandrų ir žalčių nuotraukas, pareiškė apie kone bandymą įvykdyti valstybės perversmą ir prisiekė ateityje nebepasiduoti žiniasklaidos bei kažkokių paslaptingų jėgų spaudimui. Kitais žodžiais tariant, dėl asmeninių klaidų buvo apkaltinti žurnalistai, smeigę taiklius klausimus apie tuomet dar Seimo narę R. Kildišienę supančią prabangą ir itin kuklius skaičius jos pajamų deklaracijoje. Modernu? Nebent Rusijoje ir Baltarusijoje, kurių prezidentai laisvos visuomenės likučius tapatina su valstybės priešais, o patys slepia sutuoktines ir bet kokias žinias apie asmeninį gyvenimą.
Ne mažiau turėtų gluminti R. Karbauskio ryžtas paversti Seimą žaliųjų valstiečių tvirtove ir beatodairiškai, kaip jis pats sako, įgyvendinti rinkėjams duotus pažadus. Nurodydamas savo frakcijos nariams vengti bendrauti su žiniasklaida jis mindo demokratinio parlamento tradicijas ir siekia visos tautos atstovybę paversti siaurokos savo pasaulėžiūros apkasais. Tarsi parlamentas būtų ne diskusijų forumas, o politika – ne susitarimų ir kompromisų menas.
Nereikėtų kalbėti apie pavojus, jei Seimas turėtų veikiančią opoziciją. Išskyrus nepriklausomą parlamentarę Aušrą Maldeikienę, LVŽS oponentų pusėje tvyro kone kapų tyla. Radikalusis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos sparnas kone atvirai simpatizuoja žmogaus laisves ribojančioms žaliųjų valstiečių iniciatyvoms, o per „Range Rover“ skandalą lūpas prikąsti buvo priversti ir socialdemokratai, ir konservatoriai, nes patys paslydo nuomodamiesi automobilius iš šia veikla paprastai neužsiimančių privačių bendrovių. Sunku praverti burną, kai vienoje gretoje su G. Kildišiene atsiduria Algirdas Butkevičius, Andrius Kubilius ir, kaipgi be jo, Dainius Kreivys.
Teigiamu šios istorijos herojumi būtų galima pavadinti Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį, kuris nepuolė ginti savo politinio krikštatėvio, bet drįso viešai priminti, kad politikams keliami aukštesni skaidrumo ir moralės reikalavimai. Tad, jei R. Karbauskis savo ambicijomis apkasuose palaidos visą parlamentą, virš žemės galbūt bus matyti bent Seimo pirmininko galva.
Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ vyriausiasis redaktorius
